Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Kalba ir kalbėtojas
- Kalbos atsiradimo teorijos
- Kalbos kitimas ir jo priežastys
- Kalbotyra ir jos uždaviniai
- Kalbų klasifikacijos
- Kalbotyros kryptys
- Lietuvių kalbos tyrimų apžvalga ir žymiausi tyrėjai
- Komunikacijos samprata
- Kalbos funkcijos
- Kalbinį visuomenės elgesį reguliuojantys dokumentai
- Kalba ir tapatybė
- Kalba ir kultūra
- Kalba ir informacinė visuomenė
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Kalba ir kultūra
Kultūra – įsisavinti mąstymo, jausmų ir veiklos būdai, kurie apibūdina visuomenę. Gyvūnų elgesys yra genetiškai užprogramuotas, žmogaus taip pat, bet iki tam tikros ribos. Žmogaus elgesį už šios ribos ir lemia kultūra. Kalbos neįmanoma atsieti nuo kultūros – sakoma, kad aukštesnės kultūros tautų kalba sudėtingesnė, žodingesnė, daug daugiau jos raiškos būdų, reikalingų konkrečiai situacijai. Kalbą ir kultūrą glaudžiai sieja vadinamieji simboliai, nes simboliai yra daiktai, vaizdai, garsai, žodžiai, veiksmai, turintys kokią nors sutartinę reikšmę, žymintys kokią nors sąvoką, reiškiantys kokią nors idėją. Todėl ir teigiama, kad kalba yra pagrindinė kultūros perdavimo priemonė ir galbūt didingiausias žmonijos laimėjimas. Pirma, kalba išreiškiami visi poreikiai – tiek fiziniai, tiek dvasiniai. Antra, kalba yra socialinės veiklos įrankis. Trečia, kalba leidžia sujungti į vieną socialinį paveikslą dalykus, esančius už tiesioginės aplinkos ribų. Ketvirta, kalba leidžia apibendrinti patyrimą ir perduoti jį iš kartos į kartą.Kiekviena visuomenė yra nevienalytė, ją sudaro įvairios profesinės, religinės, etninės, amžiaus grupės, ir kiekviena turi savąją kultūrą, vadinamą subkultūra. Subkultūros yra atskirų socialinių grupių kultūros, turinčios tik joms būdingų normų bei vertybių ir sudarančios vadinamąją bendrą visos visuomenės kultūrą. Pirmiausia tai etninės, religinės subkultūros, turinčios savus papročius, gimtąją kalbą, simbolius ir t. t. Tačiau profesinės grupės taip pat turi savo ypatybių, kalbinių nuostatų – vadinamąjį profesinį žargoną.
Visuomenėje egzistuoja ir dar viena kultūros atmaina – kontrkultūra. Tai tokia subkultūra, kuri sukuria opoziciją bendrajai kultūrai. Jai dažniausiai priskiriamos kai kurios jaunimo grupės, pankai, hipiai, rokeriai, baikeriai, narkomanai, sektantai ir t. t. Vienas iš skiriamųjų kontrkultūros grupių bruožų (be simbolių, tam tikrų vertybių, aprangos, šukuosenos) – speciali užkoduota kalba, kurią atkoduoti gali tik tos grupės narys.
Įdomu ir tai, kad, pavyzdžiui, žemesniųjų ir viduriniųjų klasių žmonės be kitų aspektų skiriasi ir šnekos sistemomis. Žemesniajai klasei būdinga šnekos sistema vadinama neišplėtotuoju kodu, o viduriniųjų klasių vartojama kalba – išplėtotojo kodo sistema. Neišplėtotąjį kodą sudaro trumpi, gramatiškai paprasti, dažnai nebaigti vientisiniai sakiniai, šabloniški, ribotai vartojami būdvardžiai ir prieveiksmiai, dažnos liepiamosios nuosakos formos. Pasakymai, posakiai neabstraktūs, be loginių ryšių, vartojami konkretūs, apčiuopiami simboliai. Visai kitoks yra išplėtotasis kodas. Jam būdinga tiksli sintaksinė sandara, sudėtiniai, visų pirma prijungiamieji sakiniai, turtingos raiškos priemonės – dažnai vartojami būdvardžiai ir prieveiksmiai, įvairūs jungtukai, beasmenės formos. Šį kodą vartojantis žmogus gali išreikšti savąjį patyrimą ir tokiu būdu plėtoti skirtingas, individualias prasmes, kurios perteikiamos loginiais, sintaksiškai sudėtingais pranešimais.
