Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Kalba ir kalbėtojas
- Kalbos atsiradimo teorijos
- Kalbos kitimas ir jo priežastys
- Kalbotyra ir jos uždaviniai
- Kalbų klasifikacijos
- Kalbotyros kryptys
- Lietuvių kalbos tyrimų apžvalga ir žymiausi tyrėjai
- Komunikacijos samprata
- Kalbos funkcijos
- Kalbinį visuomenės elgesį reguliuojantys dokumentai
- Kalba ir tapatybė
- Kalba ir kultūra
- Kalba ir informacinė visuomenė
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Kalba ir kalbėtojas
XX a. 6–7-tame dešimtmečiais kalbotyroje įvyko tam tikras lūžis – pasikeitė lig tol vyravęs požiūris į kalbą ir į jos tyrimus. Kad į kalbą galima žvelgti kaip į dvipusį reiškinį: ir kaip į ženklų sistemą, idealizuotą, atitrauktą nuo kalbančio žmogaus, ir kaip į vartojamą konkrečių žmonių (konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku ir tikslu), buvo pabrėžiama ir iki tol. Tačiau išsamiai tyrinėti kalbą ir antruoju aspektu, pradėta antrojoje XX a. pusėje, kai buvo permąstyti anksčiau vyravę kalbos vartojimo teoriniai modeliai ir kalbos tyrimų prielaidos.Pačiais bendriausiais bruožais šį lūžį būtų galima apibrėžti ir taip: ligtolinę kalbos tyrimų kryptį būtų galima apibūdinti kaip „nuo formos prie funkcijų“, o dabartinės kalbotyros išeities tašku laikytina ne forma, o kalbos funkcija, pačia bendriausia prasme suprantama kaip kalbos vartotojo poreikis, tikslas. Funkcinis požiūris į kalbą leido pažinti kalbos vartojimą kaip dinaminį reiškinį, išryškino ne tik socialinius, bet ir individualius kalbos vartojimo aspektus.
Toks posūkis, kai kurių autorių vadinamas antropocentriniu (iš gr. antropos „žmogus“ + logos „mokslas“), į kalbos tyrimų centrą iškėlė žmogų – kalbos vartotoją. Tokia sąvoka kalbotyroje buvo vartojama ir anksčiau, tačiau kalbos vartotojas buvo suprantamas kaip abstraktus, vadinamasis „idealusis“ kalbėtojas, apskritai mokantis kokią nors kalbą ir todėl, daroma prielaida, abstrakčiai gebantis kurti (ir suprasti) visus pagal tos kalbos sistemos galimybes formuluojamus pasakymus. Žinoma, jis taip pat abstrakčiai skiria, kurie pasakymai yra „taisyklingi“, o kurie – ne.
Tokio tikrovėje neegzistuojančio idealaus kalbėtojo sampratos kalbos mokslui išties pakako, kol jo pagrindinis tikslas buvo aprašyti kalbos kaip tam tikros sistemos, kaip tam tikro kodo teikiamas galimybes. Tačiau šiuolaikiniai kalbinės veiklos tyrimai atskleidė ir tokio požiūrio nepakankamumą.
Čia pateiksime tik keletą pavyzdžių, kurie parodys, kad kalbos, kaip tam tikro kodo samprata, neleidžia paaiškinti, kaip yra vartojama kalba ir kaip suprantamos konkrečioje kalbos vartojimo situacijoje kuriamos reikšmės.
Pavyzdžių grupė (a–c) leidžia pamatyti, kad vienas ir tas pats antrojo pašnekovo pasakymas „Dar nevėlu“, sakomas skirtingose bendravimo situacijose, jį sakančiam kalbėtojui leidžia pasakyti skirtingo turinio pranešimą ir antrasis pašnekovas jį be didesnio vargo supranta. Kalbos kaip sistemos tyrimai negalėtų paaiškinti, kodėl pašnekovas supranta tai, ką kalbėtojas nori pasakyti, kaskart vis kitaip, tačiau būtent taip, kaip kalbėtojas ir nori būti suprastas, nors sakomi žodžiai nesikeičia ir kiekvienu atveju išsaugo savo žodynines reikšmes.
a) – Koks puikus vakarėlis. Dar pabūnam?
– Dar nevėlu.
b) – Kodėl jis nepaskambina?
– Dar nevėlu.
c) – Gal man jam paskambinti?
– Dar nevėlu.
Sakydamas pasakymą Dar nevėlu (a) situacijoje kalbėtojas sutinka su pašnekovo siūlymu dar kiek pasilinksminti, (b) situacijoje ramina besijaudinantį pašnekovą, jog viskas gerai, reikia dar kiek luktelėti, (c) situacijoje pritaria pašnekovo sumanymui paskambinti. Iš savo patirties pasakytume: visose situacijose pirmasis pašnekovas vienareikšmiškai interpretuos savo pašnekovą, nors jo sakomi žodžiai to ir nereiškia.
Tokią kalbos vartojimo momentu sukuriamą reikšmę kalbininkai pasiūlė vadinti kalbėtojo reikšme. Ir nors ji siejama su konkrečiu kalbos vartojimo įvykiu, t. y. konkrečiu kontekstu (konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje kalbantis dviem ar daugiau konkrečių žmonių turint konkretų tikslą), tai nereiškia, kad ši kalbėtojo reikšmė yra atsitiktinė, vienkartinė, galima tik tame konkrečiame kontekste ir pan., t. y. ir dėl to net neverta ją tirti. Ir tokią kalbėtojo, arba kontekstinę, reikšmę galima tirti kaip dėsningą, tam tikrų kalbos vartojimo normų reglamentuojamą reikšmę. Juo labiau kad jai sukurti įtakos turi ir kalbėtojo vartojamų žodžių bei konstrukcijų žodyninės ir sintaksinės reikšmės. Tik šie kalbos vartojimo dėsningumai jau bus kitokio pobūdžio, nei, tarkim, taisyklės, kuriomis aprašomas dalyvių, pusdalyvių ar padalyvių vartojimas. Tačiau mokslininkai šiuo metu jau sutaria – išsamiam kalbos ir jos vartojimo aprašui reikalingi abu požiūriai į kalbą: ir pabrėžiantis kalbos sistemingumą, ir išryškinantis kalbėtojo individualumą, kalbos variantiškumą.
