Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Kalba ir kalbėtojas
- Kalbos atsiradimo teorijos
- Kalbos kitimas ir jo priežastys
- Kalbotyra ir jos uždaviniai
- Kalbų klasifikacijos
- Kalbotyros kryptys
- Lietuvių kalbos tyrimų apžvalga ir žymiausi tyrėjai
- Komunikacijos samprata
- Kalbos funkcijos
- Kalbinį visuomenės elgesį reguliuojantys dokumentai
- Kalba ir tapatybė
- Kalba ir kultūra
- Kalba ir informacinė visuomenė
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Kalbotyra ir jos uždaviniai
Teigdami, kad kalba buvo, yra ir bus būtina visuomenės ir žmogaus gyvenimo sąlyga, pagrindžiame ir tai, kodėl svarbu pažinti šią savęs pažinimo ir susižinojimo, bendravimo ir visuomeninio veikimo sąlygą, užtikrinančią kartų patirties perimamumą, kultūros ir tradicijos tęstinumą, mokslo ir technikos pažangą.Mokslas, kuris tiria kalbą, vadinamas kalbotyra, arba lingvistika (pranc. linguistique iš lot. lingua „kalba“). Ir nors kalbos tyrinėjimai savo ištakomis siekia Antikos laikus, mokslinė kalbotyra formavosi palyginti neseniai – XIX a. pradžioje.
Šiuolaikinė kalbotyra kelia dvejopo pobūdžio klausimus. Bendroji kalbotyra tiria tai, kas universalu, bendra, t. y. kas būdinga kalbai apskritai; o specialioji kalbotyra tiria ir aprašo kurios nors atskiros kalbos ar kalbų grupės struktūrą, funkcionavimą, raidą. Tokios specialiosios kalbotyros pavyzdžiu galėtume laikyti lietuvių kalbotyrą arba baltų kalbotyrą, kitaip – baltistiką.
Taigi bendroji kalbotyra ieško atsakymų į tokius klausimus kaip: kas yra kalba, kokie yra svarbiausi jos struktūros elementai ir koks yra tarp jų ryšys, kaip atsirado kalba (kalbos) ir kokie kalbų funkcionavimo bei raidos dėsningumai, kiek ir kokių yra pasaulyje kalbų, kalbų tipų, kaip atsirado raštas ir koks jo santykis su sakytine kalba, kokią vietą kalbotyra užima tarp kitų mokslų ir kokie yra kalbos tyrinėjimo metodai ir pan. Bendrosios kalbotyros atsakymai į šiuos klausimus yra ir specialiosios kalbotyros tyrimų atrama, jų teorinis ir metodinis pamatas.
Bendrajai kalbotyrai vienodai vertingos visos kalbos – ir gyvosios, ir mirusios, ir plačiai paplitusios, ir retos. Ir kuo daugiau kalbų duomenų įtraukiama į tyrimus, kuo tos kalbos įvairesnės, tuo reikšmingesni bendrosios kalbotyros tyrimų rezultatai.
Pagal tyrimo objektą šiuolaikinė mokslinė kalbotyra skirstoma į šakas ir atšakas.
Tokią kalbotyrą dar galėtume vadinti grynąja, arba teorine. Tačiau pastaruoju metu jaučiamas vis didesnis poreikis kalbą tyrinėti siekiant ir kur kas labiau apčiuopiamų, praktinių tikslų. Tokia vadinamoji taikomoji kalbotyra plėtoja tokius teorinius kalbos ir kalbos vartosenos modelius, kurie leidžia spręsti praktinius su kalba susijusius uždavinius, svarbius visai kalbinei bendruomenei. Čia išvardysime tik keletą tokių veiklos barų, kur yra svarbūs taikomosios kalbotyros siūlomi sprendimai: kalbų politika, teismo ekspertizė, kalbų mokymo programos, kalbų mokėjimo vertinimas ir testavimas, kalbos terapija, praktinis vertimas.
Taikomoji kalbotyra atskleidžia ir naują šių laikų tendenciją: kalbos tyrinėjimai tampa vis labiau tarpdisciplininiai – kalba ir jos vartojimo dėsningumai jau yra tapę ir kitų mokslų, pavyzdžiui, psichologijos, pedagogikos, sociologijos, antropologijos, informatikos, dirbtinio intelekto ir pan., objektu. Šių mokslų tyrimų rezultatai kelia naujų klausimų ir vadinamajai grynajai kalbotyrai, skatina peržiūrėti ankstesnes nuostatas, imtis naujų tyrimų. Toks dialogas skatina naujas kalbos tyrinėjimų kryptis: psicholingvistiką, kognityvinę lingvistiką, neurolingvistiką, kompiuterinę lingvistiką, teismo lingvistiką, gestotyrą ir pan. Joms rūpi išsiaiškinti, koks vaidmuo tenka kalbai formuojant mintį ir, atvirkščiai, kaip kalbėjimo procesuose dalyvauja mąstymas ir atmintis, kaip išmokstame kalbą – ir gimtąją, ir antrąją, ir užsienio, kaip būtų galima „išmokyti“ kompiuterį suprasti natūralią žmonių kalbą ir tinkamai ją interpretuoti, versti į kitas kalbas, pačiam užmegzti dialogą su žmogumi ir jį palaikyti, kaip vyksta patologinė komunikacija, kai dėl ligos ar traumos žmogus praranda gebėjimą kalbėti ir pan.