Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Kalba ir kalbėtojas
- Kalbos atsiradimo teorijos
- Kalbos kitimas ir jo priežastys
- Kalbotyra ir jos uždaviniai
- Kalbų klasifikacijos
- Kalbotyros kryptys
- Lietuvių kalbos tyrimų apžvalga ir žymiausi tyrėjai
- Komunikacijos samprata
- Kalbos funkcijos
- Kalbinį visuomenės elgesį reguliuojantys dokumentai
- Kalba ir tapatybė
- Kalba ir kultūra
- Kalba ir informacinė visuomenė
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Kalbos kitimas ir jo priežastys
Aptardami šią temą kalbos tyrinėtojai kelia tokius pačius bendriausius klausimus: kodėl vienos kalbos išlieka, o kitos nyksta ir pamažu miršta? kaip ir kodėl kalbos keičiasi: kokios kalbos ypatybės per laiką nunyksta, kokių atsiranda naujovių, kaip kai kurios ypatybės keičiasi? kokių transformacijų jos patiria, kad išliktų? ir pan.Kad kalba yra tradicija, perduodama iš kartos į kartą, galime paliudyti ir mes patys: juk kalbos išmokome iš savo artimųjų – tėvų ir senelių, kam pasisekė – pažinojo ir savo prosenelius. Ir patys galite surinkti duomenų, kurie įrodytų, kad jų kalba skiriasi nuo jūsiškės: ir tartimi, ir vartojamais žodžiais, ir kai kuriomis konstrukcijomis. Dar daugiau – jei po dvidešimt metų prisiminsite (ar turėsite išsaugoję rašytinių šaltinių – elektroninių laiškų, SMS, rašinių), kaip jūs patys kalbate dabar, būdami moksleiviai, ir palyginsite, pamatysite, kad ir jūsų kalba bus kitokia, nei kad yra dabar.
Ir čia nieko keista: kaip ir kiekviena tradicija, taip ir kalba per laiką kinta – keičiasi pats gyvenimas, kalbos vartojimo aplinka ir tikslai, bendravimo priemonės, keičiasi ir patys kalbėtojai, jų poreikiai. Galėtume sakyti, jog būtent pokyčiai, tiksliau – kalbos gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių rodo kalbą esant gyvą. Mirusi kalba, žinoma, jau nesikeičia – ji lieka „amžinai gyva“ fiksuotais pavidalais: rašytiniuose šaltiniuose ar garso įrašuose.
Kad kalba, būdama žmonių, ne žmogaus kūrinys, prisitaiko prie ją vartojančių žmonių poreikių ir besikeičiančių gyvenimo sąlygų, rodo ir tai, kad kalbos kitimo procesai ypač suintensyvėja istorinių lūžių momentais, kai vyksta išties svarbūs politiniai, socialiniai-kultūriniai ar ekonominiai pokyčiai, tokie kaip valstybės okupacija, politinės santvarkos pasikeitimai, raštijos, spausdintinės knygos ar elektroninių komunikacijos priemonių atsiradimas ir pan.
Nors ne vienodu greičiu, bet kinta visi kalbos lygmenys: ir kalbos raidynas, ir garsynas, ir žodynas, ir darybos modelių darumas, ir gramatinės normos, ir kalbos vartojimo žanrinės formos, ir pan. Vieni variantai ima vyrauti, kiti po truputį traukiasi į paribį užleisdami vietą naujovėms. Beje, kalbos naujoves dažnai ir patys kalbos vartotojai, ir kalbininkai vertina toli gražu nevienareikšmiškai: vieniems tai atrodo kalbos nykimas ar nuskurdimas, kitiems – kalbos gyvybingumo ir kūrybingumo paliudijimas.
Kaip per laiką keitėsi lietuvių kalba, galime įsitikinti sulyginę senųjų lietuvių kalbos raštų kalbą su XX a. pradžios ir, pavyzdžiui, su dabartine – XXI a. pradžios – kalba.
Pavyzdžiui, pirmoji lietuviška abėcėlė, kuria 1547 m. buvo išspausdintas Martyno Mažvydo Katekizmas, turėjo 23 raides, o dabar mūsų vartojama 32 raidžių lietuvių abėcėlė pirmą kartą pavartota tik 1901 m. išleistoje Jono Jablonskio lietuvių kalbos gramatikoje.
Jau vien dėl šios priežasties – pasikeitusio alfabeto – ne vienam iš jūsų kiltų sunkumų perskaityti visą originalų pirmosios lietuviškos knygos pavadinimą. Net ir užrašytas pagal dabartinę rašybą (ir tartį) jis rodo akivaizdžius kalbos pokyčius – neįprasti žodžiai ar jų reikšmės, neįprastos žodžių formos, neįprasta žodžių tvarka, neįprastas net šriftas: „Katekizmuso prasti [paprasti] žodžiai, mokslas ir skaitymo rašto giesmės, dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos. Karaliaučiuj VIII dieną mėnesies sausio metų užgimimo Dievo MDXLVII“.
Ne ką mažiau intriguojantis ir joje skelbiamas pirmasis žinomas originalus eiliuotas tekstas lietuvių kalba – garsioji Katekizmo pratarmė Knigieles Paczias byla Letuuinikump jr Szemaicziump (pagal dabartinę rašybą: Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump) – tokį lietuvių kalbos variantą, kokiu buvo kalbėta ar rašyta šešiolikto šimtmečio viduryje, dabar be specialaus pasirengimo keblu ir perskaityti.
Kad kalba keičiasi ir šiomis dienomis, pastebi ir patys vartotojai, ne tik kalbininkai. Šiuo metu, kai šimtai tūkstančių lietuvių yra emigravę, be to, daugėja ir mišrių šeimų, ir neįgudusiai ausiai girdėti, kaip ypač sparčiai kinta emigrantų, suaugusių ir jų vaikų, vartojamos lietuvių kalbos garsynas – rodos, pats stabiliausias kalbos lygmuo. Kokios įtakos šie pokyčiai turės norminiam lietuvių kalbos tarimo variantui, kol kas sunku spręsti, bet kai atotrūkis tarp to, kaip „iš tiesų kalbama“ ir „kaip turi būti kalbama“ taps per didelis, pokyčių bus.
Kad daugelis mums įprastų žodžių yra ar palyginti „jauni“, jūs jau žinote. Tarkime, mokinys ta reikšme, kuria dabar jis vartojamas, Jablonskio pasiūlytas vartoti neseniai, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Nors žodis mokytojas buvo vartojamas jau Mažvydo (tiesa, mokinį pirmosios lietuviškos knygos autorius vadino žėku). Mokykla irgi palyginti nesenas žodis – pavyzdžiui, „Tautinės giesmės“ autorius Vincas Kudirka dar vartojo svetimybę „iškala“. Būtent leksika yra greičiausiai kintantis kalbos sluoksnis, atspindintis pasikeitusią ekonominę-politinę ar socialinę-kultūrinę vartojamos kalbos aplinką. Tarkim, iš dabartinės lietuvių kalbos vartosenos kaip atgyvenę traukiasi sovietmečio realijas įvardijantys žodžiai ar kai kurios jų reikšmės, kartais – tiesiog keičiasi jų vartojimo kontekstai, pavyzdžiui, kolūkis, kolūkietis ar komjaunimas, komjaunuolis. O mūsų laikmetį atspindinti leksika, tarkim, jums gerai žinoma jaunimo kultūrą (laisvalaikį, aprangą, gyvenimo būdą ir pan.) įvardijanti leksika išties paslanki, greitai prisitaikanti prie gyvenimo pokyčių, nors patys reiškiniai ar daiktai yra nauji – čia paminėsime tik keletą tokių žodžių, atsiradusių visai neseniai: dūzgės, nešioklės ar tamprės.
Kinta net stabiliausiu laikomas lygmuo – gramatika. Žinoma, tai vyksta ne taip greitai ir ne taip paprasta tokius pokyčius ar jų tendencijas fiksuoti. Tarkim, mokslininkai pastebi, jog nuo bendrinės kalbos susiformavimo lietuvių kalboje kai kurie linksniai tam tikromis reikšmėmis vartojami vis rečiau, o vietoj jų įsigali prielinksninės konstrukcijos, pavyzdžiui: tautosakoje yra sakoma Mano brolelis žirge sėdėjo, nors dabar mes rinktumės sakyti tik vienaip: ant žirgo. Seniau kur kas plačiau vartotas laiko vietininkas: Nakčioj ir dienoj dirba. Taip pat pastebėta, jog pastaruoju metu gausėja padalyvinių konstrukcijų ar konstrukcijų su veiksmažodiniais daiktavardžiais – kol kas redaktoriai tokias konstrukcijas linkę taisyti.
Rašytinį kalbos variantą paprastai stengiamasi stabilizuoti per įvairių lygmenų kalbos vartojimo taisykles, kurių mokomasi mokykloje – tai leidžia išsaugoti ryšius su ankstesnių kartų kalbine tradicija. Tačiau sakytinė šnekamoji kalba, kintanti kur kas sparčiau ir esanti neatsiejama save kuriančio žmogaus tapatybės dalis, išsprūsta iš norminimo sferos. Tai labai gerai matyti ir iš elektroninio lietuvių kalbos varianto – SMS ar elektroninių laiškuose vartojamos kalbos.
Kad kalbos per laiką kinta ir miršta, galime pateikti įvairių pavydžių. Štai ir baltų šeimoje šiuo metu tėra likusios dvi – lietuvių ir latvių – kalbos, o prūsų kalba išnyko, nors yra duomenų, kad dar iki XVIII a. pradžios ja buvo kalbėta dabartinės Karaliaučiaus srities teritorijoje ir piečiau jos esančioje Lenkijos dalyje. Taigi kai mirė paskutinis ja kalbėjęs asmuo, mirė ir pati kalba.
Šiandien apie prūsų kalbą žinome ir iš jų gyventos teritorijos vietovardžių bei istorijos šaltinių minimų asmenvardžių, bet iš rašytinių šaltinių, tiesa, nelabai gausių. Tačiau mokslininkų pastangomis ši kalba rekonstruojama – jos duomenys kalbos mokslui apskritai ir baltų bei kitų indoeuropiečių kalbų istorijos tyrimams labai vertingi jau vien dėl to, kad tuo metu, kai šie duomenys fiksuoti, už lietuvių kalbą ji buvusi ne vienu atžvilgiu archajiškesnė.
Tokių – mirusių ar bemirštančių – kalbų pasaulyje yra išties nemažai. Ypač daug mažų kalbų esti Afrikoje, Amerikoje, Australijoje, Kaukaze, Sibire. Kai kuriomis jų kalba vieno kaimo žmonės. Kaimyninėje Latvijoje lyvių kalbà kalbančiųjų tėra vos keli šimtai.
Kartais kalba išnyksta ne todėl, kad išnyksta ja kalbėję žmonės. Pavyzdžiui, lotynų šnekamoji kalba (vadinamoji latina vulgaris) ilgainiui taip pasikeitė, kad susiformavo atskiros romanų kalbos: prancūzų, italų, ispanų, rumunų, portugalų ir kt. Labai retai mirusios kalbos gali būti atgaivintos. Vienas iš tokių pavyzdžių – hebrajų kalba. Ja, kaip gimtąja, vėl kalba daugiau nei 7 milijonai žmonių, daugiausia Izraelyje, kur ji yra viena iš dviejų šios šalies valstybinių kalbų, taip pat ir pasaulio žydų bendruomenėse.