Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Kalba ir kalbėtojas
- Kalbos atsiradimo teorijos
- Kalbos kitimas ir jo priežastys
- Kalbotyra ir jos uždaviniai
- Kalbų klasifikacijos
- Kalbotyros kryptys
- Lietuvių kalbos tyrimų apžvalga ir žymiausi tyrėjai
- Komunikacijos samprata
- Kalbos funkcijos
- Kalbinį visuomenės elgesį reguliuojantys dokumentai
- Kalba ir tapatybė
- Kalba ir kultūra
- Kalba ir informacinė visuomenė
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Kalbų klasifikacijos
Kaip ir kiekvienas mokslas, taip ir kalbotyra siekia pateikti tyrinėjamo objekto patikimą klasifikaciją. Turint omeny, kad šiuo metu pasaulyje gyvenantys daugiau kaip 7 milijardai žmonių vartoja apie tris tūkstančius skirtingų kalbų (kiti mokslininkai jų suskaičiuoja dar daugiau – iki penkių tūkstančių – mat ne visada sutariama, ką laikyti kalba, o ką – dialektu), toks siekis nėra paprastas.Šiuolaikiniame kalbotyros moksle nusistovėjusi dvejopa pasaulio kalbų klasifikacija: genealoginė (gr. genea „giminė“ + logos „mokslas“) – pagal jų kilmę ir tipologinė (gr. typos – „antspaudas“ + logos – „sąvoka, mokslas“) – pagal pačias bendriausias kalbų sandaros ypatybes, nepriklausančias nuo jų kilmės.
Skirstydami kalbas pagal kilmę ir raidą mokslininkai sugrupuoja kalbas į šeimas, o šias – dar smulkiau – į šakas, grupes ir pogrupius. Lenkų kalbininkas Tadeušas Milevskis (Tadeusz Milewski) skiria 37 kalbų šeimas ir keletą atskirų kalbų (pavyzdžiui, japonų kalba nepriklauso nė vienai šeimai).
Didžiausia yra indoeuropiečių kalbų šeima – jai priklauso ir lietuvių kalba, didelės ir finougrų, tiurkų, kinų-tibetiečių kalbų šeimos.
Į šeimas kalbos paskirstomos pagal istorinės giminystės požymius, t. y. pagal bendrus jų požymius, atsiradusius dėl to, jog yra kilusios iš vienos kalbos – vadinamosios prokalbės. Tokios prokalbės yra arba istoriškai paliudytos (išlikę rašto šaltiniai), arba hipotetiškai mokslininkų atkuriamos (tokia yra ir vadinamoji indoeuropiečių prokalbė).
Iš vienos kalbos kilusios kalbos gali turėti ir palyginti didelių skirtumų, tarkim, anglų ar prancūzų kalbos, kaip ir lietuvių kalba, kildinamos iš tos pačios indoeuropiečių prokalbės, tačiau pirmosios dvi tarpusavyje turi nepalyginamai daugiau panašumų nei su lietuvių kalba. Tad galėtume teigti: kuo kalbos artimesnės, tuo daugiau turi tokių bendrų požymių, kuo jų „giminystė“ tolimesnė, tuo tokių požymių mažiau. Skirtingoms šeimoms priklausančiose kalbose tokių istorinės giminystės požymių – bendros kilmės žodžių ir formų – nėra.
Nors indoeuropiečių kalbų šeimai priskiriama palyginti nedaug kalbų – apie šimtas, ši šeima yra gausiausia pagal tai, kiek žmonių jomis kalba. Šiuo metu pasaulyje jomis kalba 3 milijardai gyventojai, o ją vaizduojantį medį sudaro vienuolika nevienodo didumo kalbų šakų. Iš jų devynios yra gyvos, t. y. joms priskiriamos kalbos yra vartojamos: germanų, keltų, romanų, indų-iranėnų, baltų, slavų, albanų, armėnų, graikų (dabar vartojama naujoji graikų kalba skiriasi nuo jau išnykusios senosios graikų). Dvi indoeuropiečių kalbų šeimos šakos – hetitų ir tocharų – jau mirusios.
Baltų kalbų šeima dar skirstoma į dvi grupes: rytų baltų – jai priklauso lietuvių ir latvių kalbos ir vakarų baltų – prūsų kalba (jau išnykusi).
Kita kalbų klasifikacija – tipologinė. Šios klasifikacijos tikslas – aprašyti ir sugrupuoti kalbas pagal tam tikrus bendrus jų struktūrinius požymius, vadinamąsias lingvistines universalijas. Šiuo metu labiausiai paplitusi tipologinė klasifikacija pagal skirtingus leksinių ir gramatinių reikšmių įforminimo būdus.
Izoliacinėse (pranc. isolation „išskyrimas, atskyrimas“), arba analitinėse (gr. analysis „skaidymas“), kalbose šios leksinės ir gramatinės reikšmės nusakomos atskirais, į vieną žodį nejungiamais elementais. Tokių kalbų pavyzdys – vietnamiečių, iš dalies kinų. Šiose kalbose reikšminio žodžio giminę, skaičių, linksnį ir pan. rodantys gramatiniai elementai yra pateikiami šalia (izoliuotai nuo) leksinę reikšmę turinčio žodžio; sintaksiniai ryšiai tokiose kalbose paprastai reiškiami žodžių tvarka.
Kitas kraštutinumas – vadinamosios inkorporacinės (lot. incorporatio „įkūnijimas, įjungimas į kieno nors sudėtį“), arba polisintetinės (gr. polys ,,didelis, gausus; daug“ + synthesis ,,sujungimas”), kalbos, kuriose į vieną žodį sujungiama tai, kas kitose kalbose, pavyzdžiui, lietuvių, būtų pasakyta visu sakiniu. Žodžio-sakinio pradžioje pateikiama veiksnio šaknis, o pabaigoje – tarinio, tarp jų sujungiamos papildinių su pažyminiai ir aplinkybių šaknys. Tokie ilgi, keliapakopiai sudurtiniai žodžiai-sakiniai būdingi eskimų, Šiaurės Amerikos indėnų ir kai kurioms Kaukazo kalboms.
Tokių grynųjų izoliacinių ir polisintetinių kalbų pasaulyje yra palyginti nedaug. Didžioji kalbų dalis yra sintetinės, t. y. šių kalbų žodžius sudaro ne tik šaknis, bet ir tų žodžių giminę, skaičių, linksnį ir pan. rodantys gramatiniai elementai. Skiriami du sintetinių kalbų pogrupiai.
Agliutinacinėse (lot. agglutinare „prilipdyti“) kalbose gramatiniai elementai jau jungiami prie leksinę reikšmę turinčio žodžio dalies (šaknies). Tačiau kiekvienas toks elementas turi atskirą, aiškiai identifikuojamą gramatinę reikšmę (funkciją), pavyzdžiui, giminės, skaičiaus, linksnio, laiko, nuosakos ir pan.
Fleksinėse (lot. flexio „lenkimas, lankstymas“) kalbose – prie jų priskiriama ir lietuvių kalba – gramatinę reikšmę turintys elementai irgi jungiami prie reikšminės žodžio dalies – šaknies, pavyzdžiui, priesagos, priešdėliai, galūnės yra reikšminio žodžio dalis. Bet fleksinėse kalbose, kitaip nei agliutinacinėse, kiekvienas šių elementų paprastai turi dvi ar daugiau reikšmių. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodžio mama galūnė a, rodo, jog žodis yra moteriškosios giminės, ir vienaskaitą, ir vardininko ar įnagininko linksnį. Fleksinėms kalboms priskiriamos indoeuropiečių (nors tokiose kalbose, kaip anglų ir prancūzų, fleksija jau gerokai apnykusi) ir semitų kalbos.
Reikėtų skirti ir dar vieną tipą – mišrųjį. Mat daug kalbų negali būti priskirtos tik vienam kuriam iš keturių aptartų kalbų tipui. Tokios mišrios kalbos pavyzdys – anglų kalba. Jos veiksmažodžio sistema labiausiai panaši į izoliacinių kalbų – veiksmažodžio laikas ar nuosaka paprastai reiškiama atskiru žodžiu (pavyzdžiui, kad veiksmažodis yra būsimojo laiko, nurodoma pagalbiniu veiksmažodžiu will, tariamosios nuosakos – would ir pan.), tačiau nemažai žodžių, ypač daiktavardžių, padaroma iš vieną reikšmę turinčių gramatinių elementų, pavyzdžiui, resourcefulness „sumanumas, išradingumas“ arba reproducibility „atkuriamumas“ – toks požymis būdingas agliutinacinėms kalboms. Anglų kalbos įvardžių sistema yra panaši į fleksinių kalbų, pavyzdžiui, him viena forma nurodomas ir asmuo, ir giminė, ir skaičius, ir linksnis.
Būta bandymų pateikti ir kitokią kalbų klasifikaciją, tačiau turint omenyje tokį nevienarūšį tyrinėjimo objektą kaip kalba (kalbos), toks uždavinys nėra paprastas ir kažin ar artimiausiu metu kokių nors naujų klasifikacijų galima tikėtis.
