Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Fonetikos sąvoka
- Kalbos padargai
- Bendrinės kalbos fonetinė sistema
- Garsų ir jų žymenų rašte inventorius
- Garsų klasifikacija
- Skiemuo
- Fonetinė transkripcija
- Fonetinio nagrinėjimo tvarka
- Taisyklingos tarties reikalavimai ir normos
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Kalbos padargai
Garsai susidaro veikiant kalbos padargams – žmogaus organams, kuriais tariami (artikuliuojami) kalbos garsai bei jų deriniai. Visi kalbos padargai, be kalbinės, turi ir biologinę paskirtį.Kalbos padargai skiriami į tris vadinamuosius aparatus:
1) balso aparatas, kurį sudaro gerklos (lot. larynx) ir balso stygos (lot. chordae vocalis; šiek tiek panašūs į lūpas raumenų dariniai);
2) artikuliacijos aparatas, kurį sudaro ryklės ertmė (lot. pharynx), nosies ertmė (lot. nasus), minkštasis gomurys (lot. velum) su liežuvėliu, arba melekėliu (lot. uvula), burnos ertmė (lot. os, kilm. oris), liežuvis (lot. lingua), kietasis gomurys (lot. palatum), dantys (viršutiniai ir apatiniai) (lot. dentes), dantenos (lot. alveoles), lūpos (viršutinė ir apatinė) (lot. labia);
3) oro aparatas, kurį sudaro gerklė, bronchai, plaučiai, krūtinės ląsta bei jos raumenys, diafragma.
Kalbos padargai dar skirstomi į:
1) aktyviuosius, tai – apatinis žandikaulis, lūpos, liežuvis, minkštasis gomurys, liežuvėlis, balso stygos;
2) pasyviuosius, tai – dantys, kietasis gomurys, nosies ertmė;
3) tarpinius, tai – plaučiai. Šiaip jie aktyvūs, bet jų veikla visiškai priklauso nuo diafragmos ir tarpšonkaulinių raumenų.
Kalbos padargų paskirtis – suteikti tam tikrą pavidalą oro srovei, kurią žmogus, tardamas garsą, iškvepia iš plaučių. Vienais atvejais kalbos padargai sudaro akliną kliūtį – tada tariami sprogstamieji priebalsiai, pvz.: p, t, k. Kitais atvejais kliūtis nėra visiškai aklina, bet būna plyšio formos – tariami pučiamieji priebalsiai, pvz.: s, š, f, ch. Kalbos padargai gali veikti kaip rezonatoriai, keičiantys balso stygų sukeltus oro virpesius. Tokiu būdu paryškinami vieni ir nuslopinami kiti tų virpesių virštoniai. Taip tariami balsiai ir sonantai, pvz.: a, e, y, ū, l, m, r. Dar gali prisijungti ir papildomas nosies rezonatorius. Tada ištarsime vadinamuosius nosinius (nazalizuotus) garsus, pvz., priebalsį n ar lenkų kalbos nosinius balsius ą, ę. Burnos rezonatoriaus forma priklauso nuo kelių dalykų: apatinio žandikaulio, minkštojo gomurio, ypač – nuo liežuvio ar net atskirų jo dalių padėties, taip pat nuo ryklės (farinkso) formos.
Kaip matyti, kalbos padargai ir jų padėtis labai glaudžiai susiję su artikuliacija. Todėl mokantis taisyklingos tarties reikia lavinti kalbos padargus. Tai ypač svarbu mokantis svetimų kalbų, kurių artikuliacija paprastai būna vis skirtinga. Norėdami svetima kalba kalbėti be akcento, turėtume išmanyti kalbos padargų veikimą ir juos lavinti.