Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Fonetikos sąvoka
- Kalbos padargai
- Bendrinės kalbos fonetinė sistema
- Garsų ir jų žymenų rašte inventorius
- Garsų klasifikacija
- Skiemuo
- Fonetinė transkripcija
- Fonetinio nagrinėjimo tvarka
- Taisyklingos tarties reikalavimai ir normos
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Skiemuo
Izoliuoti garsai kalboje negali egzistuoti. Jie jungiasi tarpusavyje ir sudaro tam tikras atkarpas, tam tikrus junginius. Tokia kalbos srauto atkarpa, kurios garsai (kartais ir vienas garsas) sudaro mažiausią artikuliacinį, akustinį ir funkcinį vienetą, yra vadinama skiemeniu. Kitaip tariant, skiemuo yra garsinis atitikmuo, kurį mes suvokiame kaip mažiausią tarimo (artikuliacijos) vienetą. O atlikdami lingvistinę analizę skiemenis suskaidome į garsus ir tuos garsus mėginame išvardyti. Išvardydami tuos garsus vėl iš principo paverčiame skiemenimis ir, naudodamiesi metalingvistine funkcija, – netikraisiais žodžiais – tų garsų pavadinimais. Pvz., priebalsių pavadinimai bė, cė, dė ir pan.Lietuvių bendrinės kalbos skiemens pagrindą sudaro balsiai, dvibalsiai ir mišrieji dvigarsiai. Jie dažnai vadinami skiemens sudaromaisiais garsais. Prie skiemens pagrindo iš vienos ar kitos pusės gali šlietis dar ir daugiau garsų – priebalsių, pvz.: ka-o-li-nas (baltasis molis), krap-što. Tačiau jų buvimas ar nebuvimas neturi įtakos skiemenų skaičiui. Taigi lietuvių kalbos žodžiuose yra tiek skiemenų, kiek juose yra balsių, dvibalsių ar mišriųjų dvigarsių.
Skiriami dvejopi lietuvių bendrinės kalbos skiemenys – trumpieji ir ilgieji. Skiemenys, kurių pagrindą sudaro trumpieji balsiai (vienbalsiai, o ne dvigarsių dėmenys), yra trumpieji, pvz.: visi, skubu, geresnis, motoras. Skiemenys, kurių pagrindą sudaro ilgieji balsiai, dvibalsiai ar mišrieji dvigarsiai yra ilgieji, pvz.: žygį, sūnūs, ėmė, stumdo, gerbė. Nors kirčiuotų ar nekirčiuotų dvigarsių dėmenys gali būti trumpi, skiemenys vis tiek yra ilgieji. Kiti garsai neturi reikšmės skiemens ilgumui, plg. skrisk.
Skiriami atvirieji, uždarieji, pridengtieji ir nepridengtieji skiemenys. Atvirieji skiemenys baigiasi balsiais arba dvibalsių ar tribalsių balsiniais dėmenimis. Uždarųjų skiemenų gale eina priebalsiai, įskaitant ir mišriųjų dvigarsių bei trigarsių dėmenis – pusbalsius. Nepridengtieji skiemenys prasideda balsiais arba dvigarsių balsiniais dėmenimis, pridengtieji – prasideda priebalsiu, plg.: adė : badė, augdavo : laukdavo. Šis skirstymas nėra būtinas, nes neturi aiškios funkcinės reikšmės.
Skiemuo, tiksliau – jo centrinė balsinė dalis, yra prozodinių elementų bei požymių pamatas.
Fonologinė skiemens riba eina prieš tokią didžiausią vidinę priebalsių grupę, kuri savo sandara sutampa su grupe, galima žodžio pradžioje, pvz.: rak-tas, a-sla, pur-slai, tik-slas, ank-sti, žieg-ždra. Nei artikuliacinių, nei akustinių skiemens ribos signalų iki šiol nerasta.
