Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Fonetikos sąvoka
- Kalbos padargai
- Bendrinės kalbos fonetinė sistema
- Garsų ir jų žymenų rašte inventorius
- Garsų klasifikacija
- Skiemuo
- Fonetinė transkripcija
- Fonetinio nagrinėjimo tvarka
- Taisyklingos tarties reikalavimai ir normos
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Bendrinės kalbos fonetinė sistema
Lietuvių bendrinės kalbos fonetinę sistemą sudaro trys klasės:a) balsiai,
b) dvibalsiai ir dvigarsiai,
c) priebalsiai.
Fonetinei sistemai dar galima priskirti kirtį ir priegaidę.
Balsiai. Tradiciškai bendrinėje lietuvių kalboje skiriama 12 balsių – šeši ilgieji ir šeši trumpieji. Transkripcija juos galima užrašyti taip: [u͘], [u], [o͘], [ɔ], [a͘], [a], [e͘], [e], [e̤͘], [ẹ], [i͘], [i]. Trumpieji balsiai [ɔ] ir [ẹ] dėl mažo dažnumo yra laikomi periferiniais. Jie vartojami tik naujuose skoliniuose (vadinamuosiuose internacionalizmuose), kartais – varduose, plg.: biològija, mètras.
Nors garsai ie, uo tradiciškai yra laikomi sutaptiniais dvibalsiais, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad juos reikia priskirti balsių klasei. Be kitų argumentų, vienas svarbiausių yra tas, kad garsų ie, uo dėmenys niekada nepakliūna į skirtingus skiemenis. Kitaip tariant, jie visada priklauso tam pačiam skiemeniui. Plg. rau-ti ir ro-vė, bet žie-vinti, žie-vė.
Pagal eilę ir pakilimą lietuvių bendrinės kalbos balsius galima surikiuoti į tokią keturkampę sistemą.
Dvibalsiai. Lietuvių bendrinėje kalboje skiriami šie pagrindiniai dvibalsiai: [ai], [au], [ei], [ui]. Jie vadinami sudėtiniais dvibalsiais, nes yra sudaryti iš dviejų balsių. Tradiciškai prie dvibalsių skiriami ir garsai [ie], [uo] ir vadinami sutaptiniais dvibalsiais. Tačiau, kaip ką tik minėta, garsus [ie], [uo] reikėtų skirti balsių klasei.
Tarptautiniuose žodžiuose dar pasitaiko dvibalsių [eu], [oi], [ou]. Pvz.: Europa, euras, boikotas, klounas.
Dvigarsiai. Lietuvių bendrinėje kalboje skiriami vadinamieji mišrieji dvigarsiai. Taip jie vadinami todėl, kad yra sudaryti iš dviejų skirtingų elementų: balsio ir R klasės priebalsio (jų yra keturi: l, r, m, n). Mišriųjų dvigarsių sistema yra tokia: trumpieji balsiai [a], [e], [i], [u] + priebalsiai [l], [r], [m], [n]. Iš viso jų yra 16: [al], [ar], [am], [an], [el], [er], [em], [en], [il], [ir], [im], [in], [ul], [ur], [um], [un].
Tarptautiniuose žodžiuose ir skoliniuose pasitaiko ir tokių dvigarsių, kurių pirmasis dėmuo yra trumpasis balsis [o], pvz.: kòlba, tòrtas, kombinãcija.
Dvigarsiams taip pat priskiriami vadinamieji ilgieji dvigarsiai, pvz.: vėl, tolyn, mólduobė ir trigarsiai, pvz.: sudieu, tuõj.
Priebalsiai. Bendrinės lietuvių kalbos priebalsių inventorių sudaro 45 garsai. Iš jų 8 laikomi periferiniais (šalutiniais, antraeiliais). Tai [t̑], [d̑], [f], [f̑], [ch], [c̑h̑], [h], [h̑]. Šie priebalsiai vartojami tik tarptautiniuose žodžiuose ir naujuose skoliniuose.
Priebalsiai paprastai skiriami į keturias dideles klases:
sprogstamieji priebalsiai (arba T klasė): [p], [p̑], [b], [b̑], [t], [t̑], [d], [d̑], [k], [k̑], [g], [g̑];
pučiamieji priebalsiai (arba S klasė): [s], [s̑], [z], [z̑], [š], [š̑], [ž], [ž̑], [ch], [c̑h̑], [h], [h̑], [f] [f̑];
sklandieji (sonantai; arba R klasė): [v], [v̑], [j̇̑], [m], [m̑], [n], [n̑], [l], [l̑], [r], [ȓ];
afrikatos: [c], [c̑], [ʒ], [ʒ̑], [č], [č̑], [ǯ], [ǯ̑].
Kirtis ir priegaidė. Kiekvienas nevienskiemenis lietuvių bendrinės kalbos žodis dar turi papildomą požymį. Vienas skiemuo žodyje yra tariamas ryškiau (aukščiau, stipriau, ilgiau), o kiti – blankiau (žemiau, silpniau, trumpiau). Toks vieno skiemens pabrėžimas, išryškinimas žodyje kitų skiemenų atžvilgiu yra vadinamas kirčiu.
Lietuvių kalbos kirtis yra laisvas. Tai reiškia, kad kirčiuotas gali būti bet kuris žodžio skiemuo. Tačiau kaitant žodžius kirtis iš vieno skiemens į kitą šokinėja ne chaotiškai, bet pagal tam tikras taisykles.
Lietuvių bendrinės kalbos žodžių kirčiuoti ilgieji skiemenys tariami nevienodai. Jie turi papildomą požymį – tam tikrą skiemens tarimo moduliaciją. Vienų kirčiuotų ilgųjų skiemenų ryškesnė pradžia, kitų – pabaiga. Toks nevienodas skiemens dalies išryškinimas yra vadinamas priegaide (kartais – ir skiemens kirčiu).
Lietuvių bendrinėje kalboje skiriamos dvi ilgųjų kirčiuotų skiemenų priegaidės – tvirtapradė ir tvirtagalė (arba akūtinė (́ ) ir cirkumfleksinė ( ̃ )).
Vertėtų pakalbėti ir apie priegaidžių ryšį su balsiais ir dvibalsiais bei dvigarsiais. Kiekvienas kirčiuotas ilgasis balsis turi tvirtapradę ar tvirtagalę priegaidę. Pvz.: týrė (vksmž.) ir tỹrė (dktv.), klóstė (vksmž.) ir klõstė (dktv.), sū́ris „pieno produktas“ ir sū̃ris „sūrumas“. Taip pat yra ir su dvibalsiais bei dvigarsiais – jie gali būti arba tvirtapradžiai, arba tvirtagaliai. Pvz.: láuk ir laũk, šáuk ir šaũk, káltas ir kal̃tas, kùrpė ir kur̃pė.
Svarbu įsidėmėti, kad trumpieji skiemenys priegaidės neturi, jie turi tik kirtį.
