Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Fonetikos sąvoka
- Kalbos padargai
- Bendrinės kalbos fonetinė sistema
- Garsų ir jų žymenų rašte inventorius
- Garsų klasifikacija
- Skiemuo
- Fonetinė transkripcija
- Fonetinio nagrinėjimo tvarka
- Taisyklingos tarties reikalavimai ir normos
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Garsų ir jų žymenų rašte inventorius
Lietuvių kalbos abėcėlė per kelis šimtmečius (XVI–XX a.) susidarė lotyniškojo raidyno pagrindu. Pirmąją lietuvių abėcėlę 1947 m. Katekizme pateikė Martynas Mažvydas. Ilgainiui ji kito ir įvairavo iki XX a. pradžios. Lietuvių abėcėlės istorijoje įvairiai buvo žymimi tie garsai, kuriems senoji lotynų kalbos abėcėlė neturėjo specialių raidžių. Tai garsai č, š, ė, ū ir pan. Senuosiuose lietuvių raštuose raidės buvo vartojamos nenuosekliai. Tas pats garsas dažnai buvo žymimas skirtingai. Pavyzdžiui, Mažvydas garsą j žymėjo taip: i, j, y, g, ij, ih, jh, gh. Raidės č, š, ž, nusižiūrėtos iš čekų abėcėlės, plačiau imtos vartoti XIX a. pabaigoje.Lietuvių kalbos rašyba pradėjo kurtis XVI a. Iš pradžių buvo linkstama prie morfologinės, vėliau imta labiau laikytis fonetinės rašybos. Dabartinė rašyba įsitvirtino XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Šiai rašybai pagrindus padėjo Jonas Jablonskis ir Kazimieras Būga.
Lietuvių kalbos rašyba paremta dviem svarbiausiais principais: 1) fonetiniu-fonologiniu, 2) morfologiniu (morfofonologiniu). Pagal vyraujantį raidžių vartojimo principą mūsų rašyba yra morfonologinė (arba morfologinė), bet joje yra ir fonologinės rašybos elementų. Be to, pasitaiko ir istorinės (arba tradicinės) rašybos elementų.
Fonologiniu principu labiau grindžiama balsių rašyba. Bendrinei lietuvių kalbai svarbus ilgųjų ir trumpųjų balsių skirtumas. Jis atlieka reikšmės skiriamąją funkciją, plg.: linas „augalas“ : lynas „žuvis“, pus „vksmž. pūti“ : pūs „ vksmž. pūsti“.
Morfofonologinis (morfologinis) principas labiau taikomas priebalsių rašybai. Šis principas sako, kad tos pãčios žodžių morfemos rašomos vienodai, tais pačiais rašmenimis. Todėl kai kurių morfemų rašyba nerodo jų tarimo. Plg., rašome dirbo – dirbti, bet tariame [dirpti]; rašome verpė – verpdamas, bet tariame [verbdamas]. Morfologiškai gali būti rašomi ir balsiai. Pvz., žodžio gale po minkštojo priebalsio balsis a tariamas kaip e, plg., tariame [keles], [žales], [gražei], bet rašome kelias, žalias, gražiai.
Istorinio rašybos principo pavyzdys yra vadinamųjų nosinių balsių ą, ę, į, ų rašyba. Dabar šios raidės žymi ilguosius balsius. Tačiau jos rodo, kad šie ilgieji balsiai yra kilę iš dvigarsių: ą < *an, ę < *en, į < *in, ų < *un. (Žvaigždute žymimos rekonstruotos (atkurtos) formos.) Beje, įsitikinti, kad šie balsiai kilę iš dvigarsių, visai nesunku. Tą rodo tam tikros kaitos, plg., kąsti bet kanda, spręsti bet sprendžia.
Dabartinė bendrinės lietuvių kalbos abėcėlė turi 32 raides. Balsiams žymėti turime 12 raidžių: a, ą, e, ę, ė, i, y, į, o, u, ū, ų. Priebalsius žymime 20 vienalyčių raidžių: b, c, č, d, f, g, h, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž. Be to, dar turime 3 raidžių junginius (digrafus): ch, dz, dž. Raidė i dar vartojama kaip minkštumo ženklas. Junginiais su i žymimi visi priebalsiai, turintys fonologiškai reikšmingą minkštumą. Kitaip tariant, tai tie atvejai, kada minkštumo žymėjimas skiria žodžių reikšmes, plg.: galù : galiù, švarõs : švariõs.
