Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Fonetikos sąvoka
- Kalbos padargai
- Bendrinės kalbos fonetinė sistema
- Garsų ir jų žymenų rašte inventorius
- Garsų klasifikacija
- Skiemuo
- Fonetinė transkripcija
- Fonetinio nagrinėjimo tvarka
- Taisyklingos tarties reikalavimai ir normos
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Fonetinio nagrinėjimo tvarka
Norint išnagrinėti žodžius fonetiškai, reikėtų žinoti svarbiausias fonetinio nagrinėjimo taisykles.1. Negalima painioti garso ir raidės. Fonetiškai nagrinėjame garsus, o ne raides. Raidės aptariamos tik nagrinėjant rašybą.
2. Minkštumo ženklas i nelaikomas garsu ir nenagrinėjamas. Minkštumo ženklo funkcija – parodyti, kad prieš užpakalinį balsį einantis priebalsis yra minkštas, plg.: galù : galiù.
3. Vadinamieji nosiniai balsiai, tiksliau sakant, jų ženklai – nosinės raidės, yra tik istorinės rašybos padarinys. Fonetiškai žiūrint nosinių balsių nėra, tai tie patys ilgieji balsiai a͘, e͘, i͘, u͘.
4. Suduslėjusius priebalsius laikome dusliaisiais, o suskardėjusius – skardžiaisiais, plg: di̇̀rbti [d'i̇̀.rp't'i], nèšdavo [n'èždavo].
5. Jeigu garsas netariamas, tai jis ir nenagrinėjamas, plg: užsùko [usùko], iššóko [išó͘ko͘], užžė̃lė [už'ẽ̤͘l'ẽ̤͘].
6. Dvibalsiai ar mišrieji dvigarsiai neskaidomi: jaunúoliai [jau-núo-l'ei], laimi̇̀ngam [lai-m'i̇̀n-gam].
7. Nelietuviškos kilmės žodžiuose pasitaiko dvibalsių oi (boikòtas), ou (klòunas), eu (Europà), kuriuos tariame ir rašome.
8. Lietuviškuose žodžiuose dvibalsis au po minkštojo priebalsio supriešakėja. Jis tariamas ir girdimas kaip eu, bet niekuomet taip nerašomas. Dvibalsis eu gali būti tik transkripcijoje. Plg.: jaũ [j'eũ.], sakiaũ [sak'eũ.], džiaugsmas [dž'eũ.ksmas].
9. Gali pasitaikyti neįprastų ilgųjų mišriųjų dvigarsių: gėlė̃ms, žvýrduobė, kõl, sū́rmaišis.
