Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Bendrieji teksto kūrimo aspektai
- Bendrieji stilingo teksto reikalavimai
- Teksto planavimas
- Neverbalinės bendravimo priemonės
- Rašytinio teksto žanrai
- Rašytinio teksto kūrimas
- Viešojo kalbėjimo aspektai
- Viešųjų kalbų samprata, rūšys ir struktūra
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Neverbalinės bendravimo priemonės
Didžiąją dalį informacijos bendravimo metu perduodame neverbaliniu būdu – per intonaciją, veido išraišką, gestus, kūno kalbą ir kitus neverbalinius kalbos ženklus. Kai verbalinė kalba nesutampa su neverbaline, žmonės labiau linkę pasikliauti neverbaline. Todėl svarbu išmokti kontroliuoti savo neverbalinę kalbą. Psichologiniai tyrimai rodo, kad verbaliniu, t. y. žodiniu būdu mes perduodame 20–40 % informacijos, o 60–80 % atitenka neverbalinei, t. y. nežodinei komunikacijai. Ji ypatinga tuo, kad yra veikiama mūsų pasąmonės, todėl kūno kalbą sunku suklasifikuoti. Skiriami du neverbalinių ženklų tipai:1. Konvencinis – skirtingose tautose tie patys ženklai turi skirtingas reikšmes. Pavyzdžiui, sočiai pavalgę mes brūkštelime pirštu sau per kaklą. Japonijoje tas pats ženklas reiškia didelį nemalonumą: pašalinimą iš darbo, sunkią situaciją ir pan.
2. Spontaniškas – neplanuotai atsirandantys, nekontroliuojami ženklai. Jie atspindi gilius pasąmoninius išgyvenimus.
Pagrindinės neverbalinio bendravimo priemonės: veido išraiška; akių kontaktas; balso ypatybės: intonacija, tembras, stiprumas, aukštumas, tempas; gestai, kiti kūno judesiai; kūno poza; tarpasmeninė erdvė.
Neverbalinis elgesys gali atspindėti oratoriaus jausmus, ketinimus, nuostatas: žiūrėdami į klausytojus, savo kūno judesiais galite išreikšti dėmesingumą, pasiruošimą išklausyti argumentus; pasirinkdami atstumą tarp savęs ir auditorijos ar pašnekovo, galite nuspręsti, koks bus pokalbio pobūdis: kai pokalbis formalus, pasirenkamas didesnis atstumas, jei labiau asmeniškas – mažesnis; pasirinkdami tinkamą balso intonaciją, stiprumą, kalbos tembrą, kalbėdami garsiai, neskubėdami, ritmingai, pabrėždami reikšmingus žodžius, galite sustiprinti savo argumentų poveikį ir labiau įtikinti auditoriją ar pašnekovą. Balso jėga ir aukštis svarbūs signalai šifruojant pašnekovo informaciją. Pavyzdžiui, entuziazmas, džiaugsmas, nepasitikėjimas paprastai išreiškiami aukštesniu balsu. Pyktis ir baimė – taip pat aukštesniu garsu, tačiau platesniu tonu ir stipriau. Nuovargį, liūdesį atspindi minkštas prislopintas balsas, silpnos intonacijos. Jausmus išduoda ir kalbos greitis. Paprastai greitai kalba susijaudinę, susirūpinę žmonės. Greitai kalba ir tas, kuris nori mus kažkuo įtikinti. Lėta kalba paprastai rodo kančią, nuovargį arba išpuikimą.
Laikysena, arba poza, yra individualus dalykas, svarbu, kad ji būtų natūrali. Auditorijos nepaveiks toks oratorius, kuris svyruoja arba trepsi kojomis, kūprinasi, remiasi alkūnėmis į tribūną, nuleidžia galvą, nudelbia akis, nenatūraliai išsitempia, sustingsta, įbeda žvilgsnį į vieną tašką, kalba vienodai ir monotoniškai. Ypač reikia vengti neetiškų, klausytojo akiai nemalonių judesių: sėstis ant stalo, nuolat sagstytis švarką, pyškėti parkeriu, mojuoti knyga ar nosine, kasytis, krapštyti nosį ar pakaušį, pešioti antakius, glostyti plaukus ir t. t.
