Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Bendrieji teksto kūrimo aspektai
- Bendrieji stilingo teksto reikalavimai
- Teksto planavimas
- Neverbalinės bendravimo priemonės
- Rašytinio teksto žanrai
- Rašytinio teksto kūrimas
- Viešojo kalbėjimo aspektai
- Viešųjų kalbų samprata, rūšys ir struktūra
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Viešojo kalbėjimo aspektai
Viešasis kalbėjimas neįmanomas be dviejų svarbiausių dalykų – oratoriaus ir sakomo arba skaitomo teksto. Geras oratorius yra tas kalbėtojas, kuris turi filosofo, pedagogo, literato, aktoriaus, diktoriaus savybių, o tam būtina gera atmintis, inteligencija, darbštumas, meilė savo dalykui ir klausytojams, gerai išlavintas ir valdomas balsas. Retorika ugdo kalbos taisyklingumą, moko aiškaus, paveikaus ir estetiško kiekvienos minties parašymo ar pasakymo. Sakoma, kad kiekvienas, kuris kalba, yra mokytojas, vadinasi, jis privalo kalbėti taip, kad visi jo klausytojai ne tik grožėtųsi jo kalba, bet ir patikėtų mokytojo (oratoriaus) kalbos teisumu, jo kalba nepažeistų priimtų moralės normų. Jis turi kalbėti taisyklingai, aiškiai, laisvai, patraukti klausytojus visa savo išore ir vidumi, nes būtent tokie žmonės kuria viešojo gyvenimo normas. Moka kalbėti tas, kuris gali savo mintis perteikti aiškiai, pasitelkti tuos argumentus, kurie labiausiai tinka konkrečiu atveju ir konkrečiai auditorijai, suteikti savo žodžiams emocinį atspalvį, kuris tuo momentu pats įtikinamiausias. Oratorius savo tikslų siekia kurdamas ne tik vidinį stilių, bet ir išorinį, susidedantį iš paralingvistinių elementų: balso, tarsenos, intonacijos, laikysenos, gestų, mimikos.Oratorius visada ruošiasi kalbai. Tą ruošimąsi galima nusakyti tokiais klausimais: kas kalbama; kam skiriama kalba, kaip kalbama, kur kalbama. Apmąsčius situaciją, adresatą ir tikslą, belieka sudėlioti medžiagą ir paversti ją baigtu tekstu. Šiuo terminu vadinama ne tik parašyta kalba, bet ir sakoma, nes tekstas gali būti kuriamas ir kalbos aktu, gyvuoju kalbos srautu. Tačiau rengdamasis kalbėti, oratorius tekstą paprastai pasirašo. Užsirašymo būdai priklauso nuo oratoriaus patirties, įgūdžių bei meistriškumo, taip pat nuo viešosios kalbos rūšies ar žanro ir turi tiesioginę įtaką kalbos stiliui. Gali būti parašytas visas tekstas – tuomet oratorius nušlifuoja visą kalbą loginio turinio, kompozicijos, lingvistiniu ir stilistiniu aspektais, leidžia jai šiek tiek pagulėti, nusistovėti mintims, kad vėliau būtų galima pataisyti likusias spragas. Iškalbos praktika rodo, kad didieji oratoriai niekada neidavo sakyti kalbos nepasirengę. Patyrę kalbėtojai kartais sako kalbas naudodamiesi konspektu (kuriame yra viešosios kalbos santrauka), tezėmis (kur trumpai suformuluoti svarbiausi kalbos teiginiai), arba planu (tai kalbos metmenys, tam tikra schema).
Kalba gali būti sakoma keliais būdais, ir kiekvienas jų skirtingai veikia klausytoją. Pagrindiniai yra keturi būdai: 1) teksto skaitymas (šis būdas visiškai priimtinas moksliniams ar ataskaitiniams pranešimams, akademinėms paskaitoms, aukšto rango diplomatų, valstybės vadovų kalboms); 2) sakymas atmintinai (geri oratoriai dažniau renkasi laisvąjį sakymą, o ne sakymą atmintinai, kuris, dėl psichologinės įtampos neužmiršti kokio žodžio, neleidžia teksto perteikti natūraliai); 3) improvizavimas (patraukli forma, bet pavyksta tik labai patyrusiems oratoriams).