Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Bendrieji teksto kūrimo aspektai
- Bendrieji stilingo teksto reikalavimai
- Teksto planavimas
- Neverbalinės bendravimo priemonės
- Rašytinio teksto žanrai
- Rašytinio teksto kūrimas
- Viešojo kalbėjimo aspektai
- Viešųjų kalbų samprata, rūšys ir struktūra
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Rašytinio teksto kūrimas
Įžanga – pirmoji pastraipa, kurioje dėstoma, kodėl rašomas tekstas, iškeliama pagrindinė mintis, užmezgama intriga. Iš tinkamai sukurtos įžangos aišku, ko tikėtis iš kuriamo pranešimo; gera įžanga turi užmegzti intrigą: iškelti klausimus arba atskleisti problemą taip, kad sužadintų adresato smalsumą. Įžangoje labai tinka supažindinti su temos kontekstu, paaiškinti, kodėl imtasi nagrinėti šią temą. Svarbiausia įžangoje išskirti esminius temos klausimus, atskleisti ir suformuluoti problemą. Įžanga turėtų būti vienos pastraipos. Jei tema tokia sudėtinga, kad galima ją suskaidyti į kelias potemes, įžanginę pastraipą pravartu išplėsti (iki kelių pastraipų) arba suteikti jai sudėtingesnę struktūrą. Rašyti įžangą turėtų padėti atsakymai į šiuos klausimus: kas yra prasmingiausia, svarbiausia mano temoje? kodėl pasirinkta tema įdomi? kaip ja sudominti adresatą? Įžanginė pastraipa turėtų būti įprastos struktūros: teminis sakinys, aiškinamieji sakiniai, apibendrinamasis sakinys. Apibendrinamasis sakinys gali virsti jungiamuoju pastraipų sakiniu.Dėstymas – pagrindinė kuriamo teksto dalis, joje atskleidžiama tema. Tai didžiausia kuriamo teksto dalis, į ją sudedama tai, ką pavyksta aptikti rengiantis rašyti tekstą – renkant medžiagą. Čia sukomponuojama rasta literatūra ir kitos gautos žinios (atpasakojama ir cituojama ištraukos iš knygų, žurnalų, interneto, apklaustų specialistų). Kokybė, įtaigumas, įdomumas labai priklauso ne tik nuo temos ir surastos medžiagos, bet ir nuo pasirinktos dėstymo strategijos. Populiariausios dvi strategijos (beje, jos tinka daugeliui žanrų) – chronologinė ir faktografinė. Prireikus viename tekste galima derinti kelias strategijas – tai dėstymas koncentrais. Chronologinė dėstymo tvarka – rastos medžiagos dėstymas nuo seniausių žinių iki naujausių arba atvirkščiai. Faktografinė dėstymo tvarka – įvertinama medžiagos, argumentų, aprašomų faktų svarba ir išdėstoma svarbos didėjimo arba mažėjimo tvarka. Dėstymas koncentrais – taikymas pramaišiui pirmųjų dviejų strategijų, pavyzdžiui, faktai sugrupuojami į kelias potemes ir čia jie rikiuojami arba chronologine, arba faktografine tvarka. Potemės savo ruožtu taip pat gali būti dėstomos faktografiškai arba chronologiškai.
Apibendrinimas – pastraipa, kurioje pateikiamos svarbiausios temos mintys. Gero apibendrinimo paslaptis – remiantis dėstymo dalimi, atsakoma į įžangoje iškeltus klausimus. Jei keliamos problemos nesudėtingos, dažnai tam gali pakakti vienos pastraipos, bet, jei atliekamas savarankiškas mokslo tyrimas ar rašomas straipsnis arba pranešimas visuomenei aktualia tema, gali būti apibendrinama ir iš kelių pastraipų, išvadinių teiginių išvardijimo. Pirmiausia siekiama apžvelgti tai, kas jau yra pasakyta duotąja tema, vadinasi, su tuo turi būti susijusios ir išvados, tai yra išvadose:
tiktų apibendrinti, kas pasakyta surinktoje medžiagoje duotąja tema,
atsakyti į klausimus, ar pakako medžiagos temai atskleisti, ar aiški ir suprantama tema,
nurodyti, kokių dar tyrimų ta tema stinga, ir pan.