Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Bendrieji teksto kūrimo aspektai
- Bendrieji stilingo teksto reikalavimai
- Teksto planavimas
- Neverbalinės bendravimo priemonės
- Rašytinio teksto žanrai
- Rašytinio teksto kūrimas
- Viešojo kalbėjimo aspektai
- Viešųjų kalbų samprata, rūšys ir struktūra
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Viešųjų kalbų samprata, rūšys ir struktūra
Viešosios kalbos terminas yra neutraliausias ir sąlygiškai tinka visoms kalbų rūšims, o labiausiai oficialiajai komunikacijai nusakyti. Ji pasižymi laisvesniu normų laikymusi negu rašytinė kalba, kartais ne visai taisyklingai gramatiškai parašytą sakinį gelbsti balsas, intonacija, akcentai, todėl pasakytas žodis yra daug paveikesnis už rašytinį. Viešųjų kalbų rūšių ir žanrų yra labai daug, ir kiekvienas mėginimas jas susisteminti yra tik apytikris. Klasifikuojant viešąsias kalbas, paprastai remiamasi trijų matų sistema, atsižvelgiama į: 1) parengimo būdą; 2) tematiką ir oratoriaus veiklos sritį; 3) teksto funkcijų dominantę. Pagal parengimo ir sakymo būdą viešosios kalbos skirstomos į skaitomąsias (referatai, pranešimai, paskaitos ir t. t.), laisvąsias (agitacinės, proginės kalbos) ir improvizuotąsias (proginės, pramoginės kalbos). Pagal tematiką ir oratoriaus veiklos sritį skiriamos akademinės, juridinės, teologinės, politinės, administracinės viešosios kalbos. Populiariausias yra trečias būdas. Atsižvelgiant į tai, ką labiausiai norima paveikti (protą, valią, jausmus), skiriamos trys viešųjų kalbų rūšys: 1) informacinės, 2) apeliacinės, 3) emocinės. Informacinių kalbų svarbiausia funkcija – informacinė, o pagrindiniai stiliaus bruožai – objektyvumas, racionalumas, nuoseklumas, argumentuotumas. Skiriamos keturios šių kalbų rūšys: pranešimas, paskaita, pamoka ir aiškinimas. Tikrasis iškalbos centras yra apeliacinės kalbos, kurių pagrindinis tikslas – paveikti protą, mąstymą, įsitikinimus, nuomonę ir paliesti jausmus. Apeliacinės kalbos dar skirstomos į įtikinimo, įtaigos ir skatinimo kalbas. Įtikinimo kalboms priskiriamos politinės, agitacinės, juridinės, teologinės kalbos, kuriose natūraliai susipina informacinė, apeliacinė ir estetinė funkcijos. Įtaigos kalbų pagrindinis tikslas – įteigti, įkvėpti, todėl joms priskiriamos mitingų, protestų, patriotinės ir propagandinės kalbos. Skatinimo kalbos ragina klausytojus veikti, joms būdingos ryžtingos intonacijos, veržlus tonas, įtampa. Skatinimo kalboms priskiriamos kai kurios agitacinės, mitingų, šventinės, patriotinės, karinės patriotinės kalbos. Trečioji viešųjų kalbų rūšis – emocinės kalbos. Jų tikslas – paveikti jausmus, o pagrindinė funkcija – estetinė. Čia loginė argumentacija, įtaiga, skatinimas veikti apgaubiama meninio stiliaus elementais. Svarbiausios emocinių kalbų rūšys – proginės ir pramoginės.Viešoji kalba turi savitą teksto kompoziciją: įžanga, pristatymas bei aiškinimas, argumentacija, priešingos nuomonės atmetimas, pabaiga.
