Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Ivinskis

Laurynas Ivinskis (1810–1881) – XIX a. vidurio švietėjas. Užsiėmė labai įvairia veikla: buvo leidėjas, publicistas, tautosakos rinkėjas, leksikografas, rašęs ir poeziją, vertęs. Žinomas kaip pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas, taigi laikomas lietuvių periodinės spaudos pradininku.
Gimė neturtingų bajorų šeimoje Šilalės parapijoje 1810 m. (tikslesnė gimimo vieta neaiški). Maždaug 1824 m. įstojo mokytis į Kolainių apskritinę mokyklą, nors rašyti ir skaityti tikriausiai išmoko Kaupose pas mokytoją Melninkį. 1831 m. „baigęs pilną gimnazijos kursą, išėjo su diplomu“ (taip teigia pirmasis jo biografas, bičiulis Aleksandras Moras), tačiau, neturėdamas pinigų tolesniems mokslams, jų netęsė. Ėmėsi mokytojo darbo (pirmas darbas – prie Kuršėnų) ir namų mokytoju išdirbo apie 14 metų. Tik 1848 m. po išlaikytų egzaminų įgijo miesto mokytojo teises. Studijų toliau netęsė – po 1831 m. sukilimo uždarytas Vilniaus universitetas, su kuriuo, tikėtina, siejo tolimesnio mokymosi viltis.
Ivinskis daug važinėjo po šalį, o apie 1842 m. atsikėlė į Rietavo apylinkes. Šis persikraustymas buvo svarbus Ivinskio veiklai: čia subrandinta ir realizuota lietuviškųjų kalendorių rengimo ir leidybos idėja. Jau 1845 m. Ivinskis parašė pirmojo lietuviškojo kalendoriaus rankraštį ir kreipėsi paramos į Rietavo kunigaikštį Irenėjų Oginskį. Pastarasis skyrė paskolą kalendoriaus leidimui. Kalendorius išleistas Vilniuje, Adomo Zavadskio spaustuvėje 1846 m. pavadinimu Metų skajtlius ukiniszkas ant metu Wieszpaties 1846. Dėl tokio pavadinimo Ivinskio kalendoriai kartais vadinami „metskaitliais“. Tikėtina, kad pirmojo kalendoriaus pasirodymas susijęs ir su Motiejumi Valančiumi: jis pritarė tokiam leidiniui, manoma, kad gal jį ir paskatino. Derėtų akcentuoti, kad pirmųjų septynerių metų kalendoriai buvo leidžiami paties Ivinskio arba jo iniciatyva gautomis lėšomis, o iki 1852 m. ir dalyti nemokamai. Nuo 1855 m. Zavadskis leido kalendorius jau net mokėdamas Ivinskiui honorarą.
Ivinskio leisti ir redaguoti kalendoriai yra labai svarbūs lietuvių kultūros istorijai. Tai buvo pirmieji lietuvių kalba leisti periodiniai leidiniai, skirti tiek paprastai liaudžiai, tiek ir labiau išsilavinusiems žmonėms. Manytina, kad dėl šių kalendorių laidų apskritai kilo tautos raštingumas. Iki Ivinskio kalendoriaus Lietuvoje būta tik lenkiškų ir rusiškų kalendorių. Pirmuosiuose lietuviškuosiuose kalendoriuose spausdinti ūkiški patarimai, liaudies medicinos žinios, informacija apie bažnytines šventes, astrologiją, istorinius įvykius. Taigi kalendoriai tam tikra prasme atliko mokslo populiarinimo funkciją. Tyrėjai pabrėžia kalendorių originalumą, palyginti su lenkiškaisiais ir rusiškaisiais. Labai svarbus kalendorių įnašas į lietuvių literatūros sklaidą apskritai: juose spausdinti Silvestro Valiūno, Dionizo Poškos, Antano Baranausko, Antano Strazdo, Karolinos Praniauskaitės ir kitų poetų tekstai, užsienio autorių tekstų vertimai. Poškos ir Baranausko kūryba būtent kalendoriuose publikuota pirmą kartą. Prie kalendorių būdavo ir priedai, dar svarbesni literatūros istorijai: čia spausdinta tautosaka, eilėraščiai, apsakymai. Taigi su kalendorių leidimu susijusi daugelio Ivinskio amžininkų literatūrinė kūryba. Be to, šie Ivinskio kalendoriai nulėmė spaudos leidinių raidą Didžiojoje Lietuvoje. Beveik neabejojama, kad jie padėjo pamatą atsirasti ir pirmiesiems laikraščiams: Aušrai, vėliau – Varpui.
Ivinskis buvo ne tik kalendorių leidėjas. Taip pat redaktorius, sudarytojas, daug ką vertęs, pats rašęs. Siekdamas priartinti lietuvių kultūrą prie europinio lygio, norėjo supažindinti skaitytojus su garsiais XVII–XIX a. užsienio autoriais. Vertė Danielio Defoe (Defo) Robinzoną Kruzą (1846–1847), Edwardo Youngo (Edvardo Jongo) poemas Paskutinis teismas ir Nakties mintys apie gyvenimą, mirtį ir nemirtingumą (1848), Johno Miltono (Džono Miltono) Prarastąjį rojų (1860). Christopho Schmido (Kristofo Šmido) apysaka Genovaitė buvo vienintelis jam gyvam esant publikuotas vertimas (1860). Dar Rietave Ivinskis ėmėsi rinkti tautosaką, ją skelbė kalendoriuose.
Tačiau 1851 m. Ivinskis išsikėlė ir iš Rietavo – šįsyk į Pavirvytį, o tų pačių metų pabaigoje – į Naciūnus (netoli Kėdainių). Dirbamas privačiu mokytoju, ruošė spaudai tekstus, rinko tautosaką, vertė. Kalendorių leidyba buvusi sėkminga iki 1853-iųjų, tada pirmą kartą caro cenzūra nepraleido kalendoriaus rankraščio spausdinimui, kitais metais kalendorius taip pat neišleistas. 1853 m. Ivinskis persikėlė į Zabieliškį, kur mokė Zabielų vaikus, kol pagaliau gavo paskyrimą nuolatinei jaunesniojo mokytojo vietai į Rietavą. Vėliau dirbo ir Rietavo agronomijos mokykloje. Čia gyvendamas įsitraukė į Varnių knygyno veiklą, neretai jame lankėsi.
1856 m. Ivinskis buvo tvirtai pasiryžęs leisti kitą lietuvišką periodinį leidinį – Aitvarą, laiškuose Zavadskiui dalijosi savo planais. Tačiau laikraštis nepasirodė. 1859 m. Ivinskis su kitais inteligentais norėjo leisti dar kitą laikraštį – Pakeleivingas, bet jo likimas toks pats kaip Aitvaro. Rietavą Ivinskis paliko 1860 m. – persikėlė į Joniškėlį. Po sukilimo, 1864-aisiais, caro valdžios priverstas atvyko į Kauną dirbti specialioje komisijoje lietuviškoms knygoms spausdinti rusų abėcėle (čia dirbo iki 1866-ųjų). Dirbdamas komisijoje parengė kirilika spausdintą kalendorių, mokyklinį elementorių, maldaknygių. Paradoksalu, kad tautine veikla užsiėmęs Ivinskis lengvai pakluso įsakams ir pradėjo užsiiminėti „priešų“ veikla. Galimos įvairios šio pasirinkimo motyvacijos prielaidos, tikėtina, kad bene pagrindinė ta, jog to meto visuomenėje ne visi suprato graždankos (lietuviškų tekstų rašymo rusų abėcėle) žalą ir galėjo manyti, kad bet kokia lietuviška knyga (net ir rusiškais rašmenimis) yra pagirtinas dalykas.
Ilgai šiame poste Ivinskis neišbuvo. Supratęs tokio darbo žalą, nuo 1866 m. mokytojavo Joniškėlyje, kur mokė ir Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Čia jam buvo paskirtas atskiras kambarys, kuriame galėjo ramiai dirbti. Svarbus Bitės prisiminimas: „Ištisomis dienomis nuo ankstyvo ryto iki sutemos mano mokytojas sėdėdavo tai spalvindamas, tai rašydamas prie savo darbo stalo. Daug tekdavo pasidarbuoti alfabeto raidėmis dėstant visokius žodžius, kuriuos Ivinskis ant atskirų vienodo didumo kortelių surašinėdavo.“ Iškalbingi ir kito Ivinskio mokinio Vlado Zubovo atsiminimai: „Nė kiek nepameluosiu, kai pasakysiu, kad Ivinskio kambary, prie dėdės širdies prisiglaudęs, pirmų pirmiausia pradėjau mūsų tėvynę mylėti ir lietuviškai kalbėti.“
Vėliau Ivinskio biografijoje – darbas pas Oginskius Rietave, kur Oginskis rėmė Ivinskio kūrybinius sumanymus ir visuomeninę veiklą. Kitais metais – 1869-aisiais – Ivinskis išvyko į Renavą, kur toliau dirbo privačiu mokytoju. Čia pradėjo sudarinėti ir rusų–lietuvių kalbų žodyną. Joniškėlyje pradėjo, o Renave baigė sudaryti lietuviškų knygų bibliografiją. Ivinskis per savo gyvenimą yra surinkęs ir drugių bei vabzdžių kolekciją. Nuo 1871 m. gyveno Šiauliuose, kur mokė Zubovų vaikus, čia jam taip pat buvo sudarytos palankios sąlygos dirbti. 1874–1875 m. vėl grįžo į Rietavą, kur dirbo penkerius metus. Mirė nuo inkstų ligos 1881 m. liepos 31 d.
Ivinskio literatūrinis palikimas nėra gausus, be to, ne visi jam priskiriami tekstai iš tiesų gali būti jo rašyti. Tačiau Ivinskis paliko vaizdelių, apsakymų – tokios apimties prozos, kuri galėjo tilpti į kurią nors nelabai didelės apimties kalendoriaus skiltį. Ivinskiui priskiriami apsakymai „Apginėjimas“, vaizdeliai ir pasakos „Gailystė, arba karšta pakūta“, „Trys broliai ir melagystė“, pasakojimai „Amatininkas ir čebatorius“, „Turtingas ir menkas kaimynas“, „Pasigodėjimas“, „Susimokymas“, „Autobiografinė užuomina“. Proza – didaktinė, joje pasakojama apie žmonijos ydas (girtuokliavimą, apgavystes, vagystes) bei bendradarbiavimą, tautos ir kultūros budinimą. Taip pat Ivinskio kūrybiniame palikime yra poezijos: „Voras, kuris žmogų apskundė“, „Smetona“ (vienas žymiausių Ivinskiui priskiriamų humoristinių eilėraščių buvo labai populiarus tarp žmonių, bet tikroji jo autorystė neaiški), „Vilkas ir avinas“, „Skruzdis ir juodvarnis“, „Nekiškis kur nereikia“, „Girtuoklis yra pasigailėtinas“, „Kartėk nekartėk, medus esi“. Didžioji dalis poezijos – tai suliteratūrintos eiliuotos pasakos, taip pat didaktinės.
Kalendoriuose buvo spausdinami ir Ivinskio publicistiniai tekstai, išsiskiriantys didaktiškumu, noru pamokyti „šiaudinės pastogės skaitytoją“ (Regina Mikšytė), taip pat juose pateikiama daug praktinių patarimų. Ne visus publicistinius straipsnius rašė pats, kartais tai buvo vertimai arba sekimai.
Kaip nurodo Ivinskio monografė Danutė Petkevičiūtė, jo „gyvenimo tikslas ir paskirtis – šviesti paprastus kaimo žmones. Šio tikslo stengėsi tvirtai laikytis: nesiblaškė į šalis, savo sugebėjimų kitur neeikvojo“. Didelė Ivinskio palikimo dalis jo gyvenamuoju metu neišspausdinta, buvo ir nesupratusių jo indėlio į lietuvių kultūrą, mokslą. Po Ivinskio mirties Jonas Basanavičius Aušroje pažymėjo, kad reta tokių darbščių žmonių ir tautos mylėtojų.
Ivinskio veiklai būdingas aiškus tautinis apsisprendimas. Didžioji jo darbuotės dalis susijusi su lietuvių tautinės kultūros ir kalbos palaikymo, išsaugojimo intencija. Sykiu moksliškąja veikla (botanika, kitais gamtos mokslais, leksikografija) jis orientavosi ir į išprususio žmogaus ugdymą, bandė kurti išsilavinusią tautą.

Aistė Kučinskienė

Literatūra

Ivinskis

Ar žinote, kad...