Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodis kaip ženklas
- Žodžių funkciniai tipai
- Leksinė žodžio reikšmė
- Žodžių daugiareikšmiškumas
- Semantinis žodžių skirstymas
- Lietuvių kalbos leksika kilmės požiūriu
- Lietuvių kalbos žodžiai ir visuomenės susiskaidymas
- Leksikos raida
- Lietuvių frazeologija
- Etimologija
- Bendriniai ir tikriniai žodžiai
- Lietuvių leksikografija
- Leksikos normos
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Žodis kaip ženklas
Žmonių bendruomenės egzistuoja tik todėl, kad tarpusavyje nuolat bendrauja, o bendrauja įvairiais ženklais. Apskritai visas žmogaus gyvenimas yra pilnas ženklų. Informaciją vienas kitam žmonės perduoda gestais, mimika, įvairiais sutartiniais signalais, žodžiais. Pagrindiniai ženklo požymiai: 1) tam tikra forma išreikštas turinys; 2) ženklai atsiranda tik žmonių bendravimo procese, tada kai susidaro vadinamoji ženklinė situacija. Tam, kad susidarytų ženklinė situacija, turi būti keturi elementai: 1) tas, kuris nori informaciją perteikti; 2) tas, kuriam informacija teikiama; 3) tas, apie kurį yra informacija; 4) ženklas, kuriuo informacija perteikiama. Labai svarbus faktas, kad ženklai turi tą pačią reikšmę tik tam tikro komunikacijos proceso dalyviams, t. y. ženklas tampa ženklu tik tada, kai yra susitarimas tarp adresanto ir adresato, kad būtent toks ženklas žymi būtent tą dalyką.Ženklai skirstomi į 1) natūraliuosius (pvz., rudenį paukščiai skrenda į pietus) ir 2) dirbtinius: a) kalbinius (morfema, fonema, žodis) ir nekalbinius (pvz., kelio ženklai). Nė viena ženklų grupė neveikia chaotiškai, ženklai funkcionuoja tam tikroje sistemoje. Žodis patenka į ženklų kategoriją, todėl jam būdingi visi bendrieji ženklo požymiai, o pagrindinė jo funkcija – reprezentacinė (reprezentuoja realios ir menamos tikrovės objektą ir įgyja daugumai suprantamą reikšmę). Žodis, kaip ir bet kuris ženklas, turi savo formą (kalbotyroje tai vadinama raiška) ir turinį (kalbotyroje vadinama reikšme). Nekalbiniai ženklai yra vienpusiai: ženklai jie tėra savo forma, reikšmė jiems suteikiama tik susitarus, o žodžiai kuriami mąstant, jais išreiškiamos mintys apie tai, kas suvokiama egzistuojant pasaulyje. Žodžio reikšmė yra mąstymo produktas, tam tikra sąmonės kategorija. Žinoma, kai kokiam nors daiktui pavadinti sukuriamas žodis, tam tikra garsų seka gauna reikšmę susitarimo keliu, todėl ir sakoma, kad žodis savo prigimtimi yra sutartinis ženklas, tačiau tokio ženklo reikšmė negali susidaryti be suvokimo, tam tikro vaizdinio susiformavimo žmogaus sąmonėje.
Kalba nėra paprasta ženklų sistema. Ji egzistuoja dviem pavidalais: kalba (sistema) ir kalbėjimas (veikla). Kalba ir kalbėjimas vienas be kito neegzistuoja. Sistemą sudaro taisyklės ir abstraktūs elementai, kuriais remiantis galima kalbėti ir suprasti, kas kalbama arba rašoma, o kalbėjimas yra garsų srautas, kuriuo perduodama konkreti informacija. Reprezentacinę funkciją žodžiai atlieka ir kalbos sistemoje, ir kalbėjimo sraute. Kalbos sistemoje žodis įgyja ženklo statusą pirmą kartą – jis pritaikomas apibendrintai perteikti daiktų, reiškinių, ypatybių ar kitokių pasaulyje egzistuojančių dalykų suvokimą. Kai žodis vartojamas konkrečioje kalbėjimo situacijoje, reprezentacinę funkciją jis atlieka antrą kartą – sakytiniame arba rašytiniame tekste jis pavartojamas konkrečia forma ir konkrečia reikšme.
Žodis tuo pat metu yra dviejų kalbos sistemų narys: leksinės semantinės ir gramatinės sistemos. Pagal savo paskirtį jis įeina į tam tikrą leksinę sistemą, o joje vienaip ar kitaip yra susijęs su kitais žodžiais, tos sistemos nariais. Sistemoje jis patenka į vieną ar kitą posistemį, kuriame susiklosto patys įvairiausi ryšiai. Tačiau žodis visada paklūsta gramatikos reikalavimams, nes jis priklauso kuriai nors kalbos daliai, turinčiai specifinių gramatinių požymių. Taigi kiekviename žodyje savotiškai susipina leksiniai ir gramatiniai veiksniai.
