Kalba

Kalba > Leksika

Etimologija

Etimologija – tai istorinės kalbotyros disciplina, tirianti žodžių kilmę, tiksliau, kilmę ir tolesnę istoriją. Etimologija dar vadinama ir pati žodžio kilmė arba vienoks bei kitoks jos aiškinimas.
Etimologiją galima laikyti istorinės leksikologijos atšaka, tačiau ji labai autonomiška. Etimologijos objektas yra žodžiai, tačiau ne visi. Tiriami tik dabarties požiūriu neaiškios kilmės žodžiai, taigi žodžiai su paslaptimi. Aiškios kilmės žodžiai etimologijai nėra įdomūs, jos objektas nėra ir neabejotini dariniai – jie rūpi dabartinei žodžių darybai.
Neaiškūs, neskaidrūs žodžiai yra nevienodi. Jie gali būti skoliniai arba indigenūs, t. y. savi. Savi žodžiai yra pagrindinis etimologijos objektas. Jie gali būti labai seni indoeuropiečių, baltų-slavų, baltų ar rytų baltų prokalbės veldiniai (juos tirianti etimologija kartais dar vadinama tolimąja) ir tiriamosios kalbos epochoje kilę ar dirbtinai suformuoti, specialiai sukurti naujadarai (juos tirianti etimologija vadinama artimąja). Pastaruoju atveju, nors ir sakoma, kad domimasi naujadarais, galvoje turimi ne dabartiniai nauji dariniai, o nūdienos požiūriu seni, archajiški žodžiai, tačiau atsiradę tais laikais, kai jau buvo susiformavusi lietuvių (ar kokia kita atskira) kalba. Atskirą nedidelę grupę sudaro onomatopėjiniai (garsažodinės kilmės), vaikų kalbos žodžiai, taip pat kiti ne pagal istorinės fonetikos, darybos dėsningumus atsiradę žodžiai.
Tiriant senuosius indigenius žodžius pagrindinis etimologijos metodas yra istorinis-lyginamasis. Taigi remiantis indoeuropiečių prokalbės, lietuvių (ar kitos) kalbos istorinės akcentologijos, fonetikos bei morfologijos dėsniais rekonstruojama preliminari pirminė žodžio forma (prieš ją rašoma žvaigždutė; vartojami specialūs simboliai), pavyzdžiui, di̇́evas < *dei̯u̯ó-. Toliau ieškoma giminaičių kitose kalbose, rekonstruojamas tikėtinas darybos pamatas.
Naujadarai tiriami vien vidinės rekonstrukcijos metodu, t. y. remiamasi pačioje lietuvių kalboje išlikusiais senovę liudijančiais faktais, bet ir čia svarbiausia nustatyti žodžio istorinę darybą.
Tad indigenaus žodžio kilmė laikoma nustatyta, kai atskleidžiama jo istorinė daryba, t. y. iš kokio žodžio ir su kokiomis darybos priemonėmis jis padarytas. Istoriniai žodžių darybos būdai yra iš esmės tokie pat kaip ir dabartinės žodžių darybos: dūryba ir vedyba. Tiesa, tam tikri istorinės darybos bruožai gana esmingai skiriasi nuo dabarties darybos, taigi iš tiesų rekonstruoti pirminę darybą nėra paprasta, kartais būtinos sudėtingos indoeuropiečių prokalbės morfologijos žinios. Be istorinės darybos, dar būtina išaiškinti semantinę žodžio raidą; parodyti jo vietą tarp kitų (tos kalbos ar kitų genetiškai artimų kalbų) giminiškų žodžių.
Etimologo atkurta pirminė istorinė žodžio daryba atskleidžia tuo žodžiu pavadinamo dalyko įvardijimo motyvą. Taigi šiuo požiūriu etimologiją galima pavadinti mokslu apie vidinę žodžio motyvaciją. Motyvacija įvairiose, net ir giminiškose kalbose gali būti labai skirtinga. Pavadinama nebūtinai atspindint esminį daikto, dalyko požymį. Pavyzdžiui, žodžio arklỹs etimologija rodo, kad mums arklys buvo tas, kuris priklauso arklui, t. y. arklinis, nes žodis buvo padarytas prie árklas pridėjus priklausomybės priesagą -ija-, tad iš pradžių būta *arklijas, kurio baigmuo -ijas vėliau dėl tam tikrų fonetinių procesų susitraukė į -ys. Žodžio Di̇́evas etimologija rodo, kad indoeuropiečiams Dievas buvo „dangiškasis, priklausantis dangui“: žodis padarytas iš šaknies *dei̯u̯- „dangus, šviesusis dienos metas“ ir priklausomybę įvardijančios priesagos -o-. Žmogus daugelyje kalbų vadinamas žemiškuoju kaip priešybė dievams. Tokios motyvacijos yra lietuvių senuosiuose tekstuose fiksuojamas žmuõ „žmogus“, žmónės, lotynų kalbos homo, senovės vokiečių aukštaičių gomo, gotų guma. Šie žodžiai siejami su indoeuropiečių žodžiu, įvardijusiu žemę (*ĝhþem-), ir priklausymą žyminčia priesaga -on-. Kai kurios kalbos įvardydamos žmogų pabrėžia jo mirtingumą, pavyzdžiui, armėnų mard „žmogus, mirtingasis“ (kilęs iš indoeuropiečių prokalbės *mer- „mirti“ su priesaga -to-, žyminčia veiksmo sąlygojamas ypatybes). Kitos kalbos iškelia žmogaus gebėjimą mąstyti – tai vokiečių kalbos Mann „(seniau) žmogus; vyras“, anglų man, senosios indų manu- „žmogus“ (kilę iš indoeuropiečių šaknies *men- „mąstyti“ su veikėjų priesagomis -n- arba -u-). Beje, reikia atkreipti dėmesį, kad populiariai platesnei auditorijai pateikiami žodžio kilmės aiškinimai yra ženkliai supaprastinti. Dažniausiai juose nurodomas tik to žodžio, istorinio darinio, pamatinis žodis ir iškeliamas daikto pavadinimo motyvas, nurodoma pirminė žodžio reikšmė. Nespecialistui gali pasirodyti, jog tai ir yra svarbiausia etimologijos užduotis – terasti garsiškai panašų giminišką žodį, kuris galėtų būti dominančio žodžio pamatu ir juo remiantis atskleisti vidinę pavadinimo motyvaciją. Tačiau toks traktavimas iš tiesų grąžina etimologiją į jos priešistorės laikus ir artėja prie pseudoetimologijos (nemokslinio etimologizavimo, – mėginimo rasti žodžių sąsajas, kilmę be kokių griežtų taisyklių, tik remiantis išoriniu žodžių panašumu, panašiu skambesiu).
Žinoma, žodžių, kurie niekada nebuvo istoriniai dariniai, kilmė aiškintina ne žodžių darybos metodais. Štai tokie yra vaikų kalbos žodžiai, t. y. kadaise garsų deriniai, suaugusiųjų perimti iš tam tikro amžiaus vaikų ir savaip įprasminti: iš ma ma ma suformuota mama, te te te – tėtė ir panašiai. Tiesa, vėliau iš tokių žodžių buvo daromasi ir darinių: mótė, tė́vas. Atskirai reikia tirti ir garsažodinės kilmės žodžius, kurie taip pat dažnai turi specifinę sandarą, įdomią darybą, reikšmę, pavyzdžiui, šnỹpšti, barbė́ti. Dar įdomesni yra dėl vadinamosios liaudies etimologijos perdirbti žodžiai, kurių pavidalas buvo pakeistas dėl panašiai skambančių žodžių įtakos. Dažniausiai šitaip linkstama keisti skolinių pavidalą. Štai baltarusybė bezionà „beždžionė“ buvo susieta su žodžiu bezdė́ti ir perdirbta į bezdžionà; panašiai, susiejus su debesi̇̀s, pertvarkyta ir baltarusybė debesỹlas „graižažiedžių šeimos augalas“ vietoj laukiamos *devesylas (žr. senosios baltarusių kalbos deviasil’, pažodžiui, devynjėgis).
Skoliniams nustatyti taikomi kiti, specifiniai kriterijai (atsižvelgiama į žodžio padėtį leksinėje sistemoje, jo semantiką, paplitimą; ypač į fonetikos bei morfologijos ypatumus). Jei žodis vienišas, jo semantika skurdi, paplitimas siauras, o, svarbiausia, forma ir reikšme jis beveik sutampa su artimos kalbos žodžiu – labai tikėtina, kad tai – skolinys. Nustatant skolinio etimologiją svarbiausia nurodyti skolinio prototipą (šaltinį, t. y. konkretų svetimos kalbos žodį), be to, jei įmanoma, aptarti skolinimo laiką, skolinio reikšmės bei formos pokyčių priežastis, antrinius variantus (pvz., bū̃gnas atsiradimą vietoj slavizmo bū̃bnas). Skolinio prototipai gali būti tiesioginiai, t. y. artimieji, ir tolimieji. Tiesioginis prototipas – tai tas gretimos svetimos kalbos žodis, kuris perimamas į kitą kalbą tiesiogiai, be tarpininkų. Tolimasis prototipas – sąvoka, vartojama tuomet, kai tiesioginis skolinio prototipas pats yra skolinys. Taigi tolimasis prototipas – pirminis skolinio šaltinis. Štai slavizmas dragma „graikiška sidabrinė moneta, denaras“ į XVI a. Mikalojaus Daukšos postilę tiesiogiai yra perimtas iš lenkų ar baltarusių kalbų, o šie žodį gavo iš lotynų kalbos (dragma). Etimologui svarbiausia nustatyti tiesioginį skolinio prototipą. Tam reikia išmanyti ne tik savo, bet ir skolinančios kalbos fonetikos istoriją, žinoti skolinių integracijos (pritaikymo) į savą kalbą ypatumus. Kartais tenka minėti dviejų panašių kalbų skolinio prototipus – ne visada aišku, ne visada galima rasti kriterijų, požymių, kurie leistų tvirtai teigti, jog skolinta būtent iš tos kalbos, o ne kitos. Toks dvejopos galimos kilmės skolinys yra ne vienas lietuvių kalbos žodis, perimtas iš kaimynų slavų, – dažnai neįmanoma nustatyti, ar jis perimtas iš baltarusių, ar iš lenkų tarmių. Šių neapibrėžtos kilmės slavizmų senojoje lietuvių kalboje, žymaus etimologo Vinco Urbučio skaičiavimu, yra apie trys ketvirtadaliai.
Jei neabejotinų skolinimo iš vienos gretimos kalbos pėdsakų nėra, o prototipas vartojamas keliose ar keliolikoje kitų įtakingų kalbų, – telieka paminėti tolimąjį, pirminį šaltinį. Tokie skoliniai be aiškaus tiesioginio prototipo vadinami tarptautiniais žodžiais (internacionalizmais): guliãšas (vengrų gulyás); abonemeñtas (prancūzų abonnement); dekrètas (lotynų decrētum). Senosios lietuvių kalbos internacionalizmu reikėtų laikyti drakas „slibinas“, jo svetima kilmė patvirtinta bent dalies svarbiausių tarptautinio bendravimo ir klasikinių kalbų – lotynų, vokiečių, lenkų, baltarusių kalbos.

Kalba

Etimologija

Ar žinote, kad...