Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodis kaip ženklas
- Žodžių funkciniai tipai
- Leksinė žodžio reikšmė
- Žodžių daugiareikšmiškumas
- Semantinis žodžių skirstymas
- Lietuvių kalbos leksika kilmės požiūriu
- Lietuvių kalbos žodžiai ir visuomenės susiskaidymas
- Leksikos raida
- Lietuvių frazeologija
- Etimologija
- Bendriniai ir tikriniai žodžiai
- Lietuvių leksikografija
- Leksikos normos
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Leksikos normos
Kalbotyroje norma yra laikomi visuotinai susiklostę ir reguliariai egzistuojantys kalbiniai įpročiai. Kalbėjimo lygiu norma – materiali realizuota kalbos struktūra, kalbėjimo aktų rezultatai. Todėl norma vadinama tai, kas kalbėjimo aktuose yra dėsninga ir reguliaru, santykiškai pastovu, būtina ir visuotina, visų vartotojų teigiamai vertinama (jiems tai yra „normalu“, „teisinga“, „taisyklinga“). Leksikos norma – tai kalbininkų patvirtinti ir žodynuose surašyti žodžiai ir jų vartojimo reikšmės. Šių normų nesilaikymas įvardijamas kaip kalbos normų pažeidimas – klaida. Senieji skoliniai ir tarptautiniai žodžiai yra laikomi norminiais žodžiais, o leksikos klaidomis laikomos svetimybės (nenorminiai kitų kalbų žodžiai, pvz.: fainas = mielas, malonus, geras, gražus), hibridai (žodžiai su nenorminėmis žodžio dalimis, pvz.: Vycka = Vytas), nenorminiai vertiniai (neatitinka lietuvių kalbos gramatikos normų, pvz.: neužilgo = greitai, netrukus), netinkamos reikšmės skoliniai, arba semantizmai (lietuviški žodžiai nevartotini kitoje kalboje įprasta reikšme, pvz.: sekanti stotelė = kita stotelė, o ne bėganti iš paskos stotelė).Lietuvių kalbos istorijoje susiklostė gyva tradicija vengti leksikos skolinių. Jonas Jablonskis pateisino bendrinėje kalboje bemaž visus senuosius skolinius, atėjusius paprastai ikirašytiniais laikais. Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių kalbą užplūdo naujas skolinių ir vertinių srautas – šį kartą į šnekamąją kalbą ėjo įvairios rusybės. Iš šnekamosios kalbos jos veržėsi į profesines kalbas, dalykinę kalbą. Kalbininkų ir visuomenės pastangomis pavyko užkirsti kelią skoliniams ir net nekelti klausimo apie galimą kai kurių kodifikavimą. Nauja skolinių banga atėjo XX a. 10-me dešimtmetyje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę darėsi populiaru plėsti žodyną Vakarų Europos kalbų žodžiais. Pasikeitusios gyvenimo sąlygos sukėlė net tam tikrą žodyno griūtį. Ir kalbos prižiūrėtojai, ir patys vartotojai atsidūrė naujoje tikrovėje. Naujieji skoliniai tapo vienu iš svarbiausių kalbos politikos klausimų. Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą papildė atskiras nutarimas „Nevartotinos naujosios svetimybės“, Lietuvių kalbos institute sudaryta naujųjų skolinių kompiuterinė kartoteka, o Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje – kompiuterinis svetimžodžių bankas, davęs pradžią dabartiniam Konsultacijų bankui. Vyriausybė patvirtino „Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis“ programą ir to keitimo tvarką. Šiuo metu Kalbos komisija yra apsisprendusi leksikos normas teikti per rekomendacijas. Posėdyje patvirtintame sąraše teikiami naujųjų svetimžodžių atitikmenys: lietuviški žodžiai, pvz.: outletas – išparduotuvė, arba žodžių junginiai, pvz.: longbordas – ilgoji riedlentė, jei tokių nėra – adaptuotos, t. y. prie lietuvių kalbos sistemos fonetiškai ir morfologiškai pritaikytos, svetimžodžių formos, pvz.: tortilla – tortilija. Į sąrašą traukiamos ir tos palyginti seniai vartojamos adaptuotos svetimžodžių formos, kurių dar nėra leksikografiniuose šaltinuose arba kurių rašyba ar kirčiavimas tuose šaltiniuose įvairuoja. Taigi šiuo sąrašu stengiamasi užpildyti ir iš seniau vartojamos leksikos norminimo spragas.
