Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodis kaip ženklas
- Žodžių funkciniai tipai
- Leksinė žodžio reikšmė
- Žodžių daugiareikšmiškumas
- Semantinis žodžių skirstymas
- Lietuvių kalbos leksika kilmės požiūriu
- Lietuvių kalbos žodžiai ir visuomenės susiskaidymas
- Leksikos raida
- Lietuvių frazeologija
- Etimologija
- Bendriniai ir tikriniai žodžiai
- Lietuvių leksikografija
- Leksikos normos
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Lietuvių kalbos leksika kilmės požiūriu
Vieni žodžiai kalboje yra savi, kiti – svetimi, pasiskolinti iš kitų kalbų. Pagal tai, ar žodžiai susikurti pačių, ar perimti iš kitų kalbų, išsiskiria du pagrindiniai leksikos sluoksniai: savoji ir skolintinė leksika. Savos kilmės žodžiai yra dvejopi – veldiniai ir dariniai.Veldiniai yra iš prokalbės laikų išlikę žodžiai, turintys atliepinių kitose giminiškose kalbose. Tokie yra lietuvių kalbos žodžiai avis (plg. latv. avs, lot. ovis, s. sl. оvьса), du (plg. latv. divi, pr. dwai, lot. duo, s. sl. dьva), duoti (plg. latv. duot, pr. datwei, lot. dare, skr. dadati), medus (plg. latv. medus, pr. meddo, skr. madhu, s. sl. medь). Seniausią sluoksnį sudaro žodžiai, paveldėti dar iš indoeuropiečių prokalbės: aš, tu, kas, tas; vienas, trys, keturi, penki; gyvas, naujas, pilnas; brolis, motina, sesuo, sūnus, šuo, vilkas, angis; saulė, ugnis, vanduo; būti, ėsti, mirti ir kt. Jie turi bendrą šaknį su atitinkamais kitų indoeuropiečių kalbų žodžiais ir siekia tolimus priešistorinius laikus.
Dariniais, laikomi iš veldinių sudaryti žodžiai. Kai kurie iš jų taip pat gali būti labai seni, siekiantys tam tikros giminiškų kalbų šakos ar grupės prokalbės laikus. Pavyzdžiui, tokie lietuvių kalbos dariniai, turintys bendrašaknių atitikmenų latvių kalboje ir galbūt turėję jų kitose baltų kalbose, kaip krosnis (plg. latv. krasns), linksmas (plg. latv. liksms), galėjo atsirasti dar lietuvių-latvių prokalbėje. Dabar tokie žodžiai jau net nebesuvokiami kaip dariniai (dar pavyzdžių: aitvaras, alkūnė, avietė, kelnės, skilandis, titnagas ir t. t.), jie vadinami senaisiais dariniais. Naujieji dariniai yra atsiradę vėlesniais laikais, sudaryti iš žinomų žodžių ir turintys aiškią darybos motyvaciją. Šiam darinių posluoksniui priklauso tokie lietuvių kalbos žodžiai, kaip artimas, begėdis, diemedis, ožkabarzdis, žemuogė ir t. t. Naujieji dariniai sudaro didžiausią darinių sluoksnį, o apskritai dariniai – didžiausią savosios leksikos dalį.
Dalis žodžių kalboje yra skolinti iš kitų kalbų , jie vadinami skoliniais. Pagal kilmę skoliniai skirstomi į dvi grupes: 1) paskolinti iš kaimynų ir 2) atėję iš tolimesnių kalbų per tarpines kalbas. Pirmajai grupei priskiriami skoliniai, atėję iš slavų (bliūdas, grybas, knyga ir t. t.) ir germanų (kunigas, pinigas, gatvė ir t. t.) kalbų. Be to, lietuvių kalboje esama skolinių iš latvių (perti, alėtis), suomių (burė, laivas), žydų (peckelis) ir kitų kalbų, tiesa, jų gerokai mažiau. Antrajai grupei priklauso skoliniai, paplitę daugelio pasaulio tautų kalbose ir vadinami internacionalizmais, arba tarptautiniais žodžiais. Šios grupės skoliniai yra kilę iš vieno šaltinio, tačiau jų forma įvairiose kalbose dažnai skiriasi, nes jie turi atitikti kiekvienos pasiskolinančios kalbos fonetikos, gramatikos ir rašybos dėsnius. Daugiausia tarptautinių žodžių yra graikiškos ir lotyniškos kilmės (arba tiesiog perimti iš sen. graikų ir lotynų kalbų, arba susidaryti iš šių kalbų šaknų ir kt. morfemų). Graikiškos kilmės yra atomas, politika, filosofija, pedagogas ir t. t.; lotyniškos kilmės yra universitetas, operacija ir t. t.; anglų (biudžetas, parlamentas, mitingas), prancūzų (biuras, feljetonas), italų (akordas, akvarelė, tenoras), vokiečių (fejerverkas, raketa), arabų (algebra, haremas, mula), airių (bardas), indėnų (savana, šokoladas), Australijos aborigenų (bumerangas, kengūra), kinų (soja, taifūnas) ir kitų kalbų žodžių.
