Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodis kaip ženklas
- Žodžių funkciniai tipai
- Leksinė žodžio reikšmė
- Žodžių daugiareikšmiškumas
- Semantinis žodžių skirstymas
- Lietuvių kalbos leksika kilmės požiūriu
- Lietuvių kalbos žodžiai ir visuomenės susiskaidymas
- Leksikos raida
- Lietuvių frazeologija
- Etimologija
- Bendriniai ir tikriniai žodžiai
- Lietuvių leksikografija
- Leksikos normos
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Žodžių daugiareikšmiškumas
Įvairiems kalbos lygmenims – darybiniam, leksiniam semantiniam, gramatiniam ir tekstiniam – būdingas daugiareikšmiškumas. Tai sudėtingas kalbos sistemos reiškinys, kuris atskleidžia semantinį kalbos judrumą, žmonių gebėjimą ekonomiškai sisteminti nekalbinę tikrovę. Darybinis daugiareikšmiškumas suprantamas kaip atskirų morfemų homonimija, pvz., priesagos -ėlis vediniuose dobilėlis ir ištvirkėlis. Galima kalbėti ir apie priešdėlių daugiareikšmiškumą, pvz., priešdėlis be žodžiuose bedarbis, beskonis, ar besveikas, ar begyvas. Tokios daugiareikšmės sudedamosios žodžių dalys gali būti vadinamos homomorfemomis. Šiam daugereikšmiškumo tipui priklauso darybiniai / išvestiniai homonimai. Leksinis semantinis daugiareikšmiškumas apima tikruosius homonimus, polisemiją, homofonus ir homografus. Tikrieji homonimai – tie žodžiai, kurių fonetinis sutapimas yra absoliutus. Jie priklauso tai pačiai kalbos daliai tik turi visiškai skirtingas reikšmes. Polisemija – kita leksinio semantinio daugiereikšmiškumo dalis. Tai reiškinys, kai tas pats žodis turi kelias reikšmes. Sudėtinga yra atskirti polisemiją ir homonimiją. Reikia atsižvelgti ir į etimologiją, nes tas pats žodis diachroniniu požiūriu gali būti polisemiškas, o sinchroniniu – homonimiškas. Dėl semantinės raidos, nuolatinio kalbos kitimo tolsta žodžių reikšmės, ir iš vieno žodžio susidaro keli nauji. Tipiškas tokių homonimų pavyzdys – banda „būrys galvijų, kaimenė“, ir banda „nedidokas kepalas, kepaliukas“. Tik kalbos istorikai nustato šių žodžių ryšį. Homofonai – vienodai tariami, bet skirtingai rašomi žodžiai (jei ir jai). Homografai – vienodai rašomos, bet skirtingai tariamos žodžio formos, pvz., yra „vksm. būti esm. l. 3 a.“ ir yra „veiksm. irti esm. l. 3 a.“. Leksiniam semantiniam daugiareikšmiškumui dar priskiriamos tokios smulkesnės dalys kaip žodžių žaismas, kalambūrai, paronimai. Taigi žodis, kiekvieną kartą prisitaikydamas prie naujos situacijos, tampa vis kažkuo kitu, bet kartu išlieka tapatus sau.Kiekvienam daugiareikšmiam žodžiui būdinga tam tikra jo reikšmių hierarchija: viena pagrindinė (kartais kelios) ir šalutinės reikšmės. Pagrindinė yra ta, kuri mažiausiai priklauso nuo konteksto, nuo žodžio pozicijos konkrečiuose posakiuose. Ši reikšmė paprastai pirmiausia pateikiama žodynų straipsniuose, nes dažniausiai yra nulėmusi kitų to paties žodžio reikšmių susidarymą. Šalutinės reikšmės priklauso nuo žodžio pozicijos, t. y. suprantamos tik pavartojus žodį tam tikrame kontekste ir nusakyti jas padeda ne paradigminiai, o sintagminiai santykiai. Šios reikšmės susidaro dėl dviejų priežasčių: 1) kai reikia pavadinti kokius nors naujai atsiradusius dalykus, kurie yra arba kuo nors panašūs į jau tuo žodžiu pavadintą dalyką, arba susiję kokiu nors loginiu ryšiu; 2) kai reikia kokį nors neutralų dalyko pavadinimą pakeisti vaizdingu, tam tikrą emocinį vertinimą nusakančiu žodžiu. Reikšmės, susiformavusios dėl pirmosios priežasties, vadinamos tiesioginėmis, o dėl antrosios – perkeltinėmis. Perkeltinė reikšmės yra metaforinės ir metoniminės, jos priklauso nuo to, ar reikšmės perkėlimo pagrindas yra panašumas, ar loginis ryšys. Daugiareikšmio žodžio reikšmių tarpusavio sąsają geriausiai padeda nustatyti komponentinė analizė.