kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Leksika

Žodžių daugiareikšmiškumas

Įvairiems kalbos lygmenims – darybiniam, leksiniam semantiniam, gramatiniam ir tekstiniam – būdingas daugiareikšmiškumas. 
Tai sudėtingas kalbos sistemos reiškinys, kuris atskleidžia semantinį kalbos judrumą, žmonių gebėjimą ekonomiškai sisteminti nekalbinę tikrovę. Darybinis daugiareikšmiškumas suprantamas kaip atskirų morfemų homonimija, pvz., priesagos -ėlis vediniuose dobilėlis ir ištvirkėlis. Galima kalbėti ir apie priešdėlių daugiareikšmiškumą, pvz., priešdėlis be žodžiuose bedarbis, beskonis, ar besveikas, ar begyvas. Tokios daugiareikšmės sudedamosios žodžių dalys gali būti vadinamos homomorfemomis. Šiam daugereikšmiškumo tipui priklauso darybiniai / išvestiniai homonimai. Leksinis semantinis daugiareikšmiškumas apima tikruosius homonimus, polisemiją, homofonus ir homografus. Tikrieji homonimai – tie žodžiai, kurių fonetinis sutapimas yra absoliutus. Jie priklauso tai pačiai kalbos daliai tik turi visiškai skirtingas reikšmes. Polisemija – kita leksinio semantinio daugiereikšmiškumo dalis. Tai reiškinys, kai tas pats žodis turi kelias reikšmes. Sudėtinga yra atskirti polisemiją ir homonimiją. Reikia atsižvelgti ir į etimologiją, nes tas pats žodis diachroniniu požiūriu gali būti polisemiškas, o sinchroniniu – homonimiškas. Dėl semantinės raidos, nuolatinio kalbos kitimo tolsta žodžių reikšmės, ir iš vieno žodžio susidaro keli nauji. Tipiškas tokių homonimų pavyzdys – banda „būrys galvijų, kaimenė“, ir banda „nedidokas kepalas, kepaliukas“. Tik kalbos istorikai nustato šių žodžių ryšį. Homofonai – vienodai tariami, bet skirtingai rašomi žodžiai (jei ir jai). Homografai – vienodai rašomos, bet skirtingai tariamos žodžio formos, pvz., yra „vksm. būti esm. l. 3 a.“ ir yra „veiksm. irti esm. l. 3 a.“. Leksiniam semantiniam daugiareikšmiškumui dar priskiriamos tokios smulkesnės dalys kaip žodžių žaismas, kalambūrai, paronimai.
 
Taigi žodis, kiekvieną kartą prisitaikydamas prie naujos situacijos, tampa vis kažkuo kitu, bet kartu išlieka tapatus sau.
Kiekvienam daugiareikšmiam žodžiui būdinga tam tikra jo reikšmių hierarchija: viena pagrindinė (kartais kelios) ir šalutinės reikšmės. Pagrindinė yra ta, kuri mažiausiai priklauso nuo konteksto, nuo žodžio pozicijos konkrečiuose posakiuose. Ši reikšmė paprastai pirmiausia pateikiama žodynų straipsniuose, nes dažniausiai yra nulėmusi kitų to paties žodžio reikšmių susidarymą. Šalutinės reikšmės priklauso nuo žodžio pozicijos, t. y. suprantamos tik pavartojus žodį tam tikrame kontekste ir nusakyti jas padeda ne paradigminiai, o sintagminiai santykiai. Šios reikšmės susidaro dėl dviejų priežasčių: 1) kai reikia pavadinti kokius nors naujai atsiradusius dalykus, kurie yra arba kuo nors panašūs į jau tuo žodžiu pavadintą dalyką, arba susiję kokiu nors loginiu ryšiu; 2) kai reikia kokį nors neutralų dalyko pavadinimą pakeisti vaizdingu, tam tikrą emocinį vertinimą nusakančiu žodžiu. Reikšmės, susiformavusios dėl pirmosios priežasties, vadinamos tiesioginėmis, o dėl antrosios – perkeltinėmis. Perkeltinė reikšmės yra metaforinės ir metoniminės, jos priklauso nuo to, ar reikšmės perkėlimo pagrindas yra panašumas, ar loginis ryšys. Daugiareikšmio žodžio reikšmių tarpusavio sąsają geriausiai padeda nustatyti komponentinė analizė.

Ar žinote, kad...