Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodis kaip ženklas
- Žodžių funkciniai tipai
- Leksinė žodžio reikšmė
- Žodžių daugiareikšmiškumas
- Semantinis žodžių skirstymas
- Lietuvių kalbos leksika kilmės požiūriu
- Lietuvių kalbos žodžiai ir visuomenės susiskaidymas
- Leksikos raida
- Lietuvių frazeologija
- Etimologija
- Bendriniai ir tikriniai žodžiai
- Lietuvių leksikografija
- Leksikos normos
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Semantinis žodžių skirstymas
Žodžiai, kaip ir daugelis kalbos elementų, sudaro tam tikrą semantinę sistemą, kurioje išsiskiria smulkesnės semantinės grupės bei tipai. Tarp žodžių, įeinančių į tas semantines grupes ar tipus, gali būti tiek paradigminiai, tiek sintagminiai santykiai. Iš paradigminiais santykiais susijusių žodžių semantinių tipų jau nuo antikos laikų išskiriami homonimai, antonimai, sinonimai ir paronimai.Homonimai – tai žodžiai, turintys vienodą garsinę struktūrą, bet skirtingą leksinę reikšmę, pvz.: kasa „plaukų pynė“ ir kasa „pinigų saugojimo vieta“. Homonimai gali būti skirstomi į absoliučiuosius (pilnuosius) ir neabsoliučiuosius (nepilnuosius, dalinius) homonimus. Absoliučiaisiais vadinami tokie, kurių fonetinis sutapimas yra visiškas ir kurie priklauso vienai kuriai gramatinei klasei, o neabsoliučiaisiais – tie, kurie sutampa ne visomis savo formomis ir gali priklausyti įvairioms gramatinėms klasėms (pvz.: greta „būrys, eilė“ ir greta „šalia“). Pagal kilmę homonimus galima skirstyti visų pirma į dvi rūšis: 1) vienakilmius, arba homogeninius ir 2) įvairiakilmius, arba heterogeninius. Vienakilmiai yra tokie, kurie atsiradę vienos kalbos ribose (pvz.: banda „gyvulių kaimenė“ ir banda „kepalas“), o įvairiakilmiai – tokie, kurie atsiradę ne iš vienos kalbos (pvz.: lynas „tokia žuvis“ ir lynas „metalinė virvė“ (iš lenkų kalbos)). Savo ruožtu vienakilmiai homonimai pagal jų susidarymo būdą gali būti skirstomi dar į smulkesnius porūšius: a) fonetinius, b) darybinius ir c) semantinius homonimus.
Antonimai – tai žodžiai, turintys skirtingą garsinę struktūrą ir priešingas leksines reikšmes, pvz.: baltas – juodas, didelis – mažas, arti – toli, girti – peikti. Antonimai gali būti bendrašakniai ir nebendrašakniai. Bendrašakniai, kaip matyti iš pavadinimo, yra tokie antonimai, kurie turi bendras, vienodas šaknis ir jų priešingas reikšmes lemia įvairūs afiksai, pvz.: darbas – nedarbas, laimė – nelaimė. Ypač daug bendrašaknių antonimų kalbose yra su neigiamaisiais priešdėliais, nes jie dažnai suteikia šakniai priešingą reikšmę.
Sinonimai – tai žodžiai, turintys vienodą arba artimą reikšmę, bet skirtingą garsinę struktūrą, pvz.: kiškis – zuikis, skatinti – raginti. Jie skirstomi į absoliučiuosius, arba pilnuosius, ir neabsoliučiuosius, arba nepilnuosius. Absoliučiaisiais vadinami tokie, kurie turi visiškai vienodas reikšmes, o neabsoliučiaisiais – tokie, kurių reikšmės nėra visiškai vienodos. Pagal kilmę sinonimai gali būti skirstomi į vienakilmius, arba homogeninius, ir įvairiakilmius, arba heterogeninius. Vienakilmiai yra atsiradę vienos kalbos ribose (pvz.: arklys – žirgas – kuinas), o įvairiakilmiai – atsiradę ne iš vienos kalbos (pvz.: motoras – variklis).
Paronimai – žodžiai, turintys panašią garsinę struktūrą, bet tą pačią ar skirtingą reikšmę, pvz.: kampanija „tam tikras vajus“ ir kompanija „tam tikra žmonių grupė“. Kilmės atžvilgiu paronimus galima skirstyti į skolintinius (kampanija – kompanija) ir neskolintinius (raiškus – ryškus).
