Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodis kaip ženklas
- Žodžių funkciniai tipai
- Leksinė žodžio reikšmė
- Žodžių daugiareikšmiškumas
- Semantinis žodžių skirstymas
- Lietuvių kalbos leksika kilmės požiūriu
- Lietuvių kalbos žodžiai ir visuomenės susiskaidymas
- Leksikos raida
- Lietuvių frazeologija
- Etimologija
- Bendriniai ir tikriniai žodžiai
- Lietuvių leksikografija
- Leksikos normos
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Lietuvių kalbos žodžiai ir visuomenės susiskaidymas
Visuomenės vartojami žodžiai gali būti skirstomi pagal tai, kokią socialinę padėtį užima jos atstovai ir kur juos vartoja. Šiuo požiūriu skiriami du leksikos sluoksniai: neribotos vartosenos ir žodžiai, kurių vartoseną riboja tam tikri socialiniai veiksniai. Neribotos vartosenos žodžiai vadinami visuotine (arba bendrataute) leksika, o ribotos vartosenos – specialiąja leksika (tarmės, profesinė ir žargoninė leksika).Visuotinę leksiką sudaro žodžiai, kuriuos supranta ir gali vartoti visi, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, tarmės, profesijos ar socialinio statuso. Ši leksika nėra tik tie žodžiai, kuriuos vartoja visi be išimties lietuviškai kalbantys žmones – kiekvieno kalbančiojo žodžių atsarga gali būti ir mažesnė už visuotinės leksikos visumą. Pavyzdžiui, žodžių ir posakių požymis, prasmė, tarpusavio ryšiai, žymūnas, vartosena, žinyba ir kitų, turinčių knyginį atspalvį, nevartoja dauguma kaimo žmonių, o antra vertus, nebūtinai visi žmonės savo kalboje turi vartoti šiurkščius šnekamosios kalbos žodžius pašlemėkas, srėbtuvė, snarglys, makaulė ir t. t. Tačiau tokius žodžius supranta visi ir jie gali būti potencialiai visų vartojami, todėl laikomi visuotinės leksikos dalimi.
Taigi visuotinės leksikos sluoksnis apima žodžius, kurie gali būti vartojami ir bendrinėje, ir kasdienėje šnekamojoje kalboje. Bendrinė kalba yra tam tikros epochos vieninga, sąmoningai sunorminta rašomoji bei šios pagrindu susidariusi šnekamoji kalba, tarnaujanti tautos ar nacijos bendravimo, susižinojimo, kultūros ir civilizacijos poreikiams. Bendrinės kalbos leksikos branduolys yra žodžiai, sudarantys pagrindinį žodyno fondą. Jie ir priklauso visuotinei leksikai. Į bendrinės leksikos sudėtį, be visuotinės leksikos, įeina dar ir terminija. O į visuotinę leksiką, be pagrindinio bendrinės kalbos žodyno fondo, įeina ir kai kurie liaudies šnekamosios kalbos žodžiai, kurie yra už bendrinės kalbos ribų.
Tarminė leksika, arba leksiniai dialektizmai, yra žodžiai, kurie vartojami tik tam tikros tarmės teritorijoje. Lietuvių kalbos tarminė leksika skirstoma į keturias pagrindines grupes: žemaičių, rytų, vakarų ir pietų aukštaičių (vakarų dzūkų). Kiekviena lietuvių kalbos tarmė susideda iš kelių šnektų, ir kiekviena šnekta turi jai būdingų žodžių. Todėl tarminę leksiką tyrinėjant detaliau, galimas ir smulkesnis jos suskirstymas. Stilistiniais sumetimais leksiniai dialektizmai gali būti pavartoti grožinėje literatūroje, bet ir tokiu atveju jie išlaiko savo specifiką ir traktuojami ne kaip bendrinės kalbos elementai, o kaip žodžiai, būdingi tam tikro ploto tarmėms.
Profesinę leksiką sudaro žodžiai, kuriuose savo rašomojoje ir šnekamojoje kalboje vartoja tam tikros profesijos žmonės. Galima skirti du atskirus, tačiau labai nelygiaverčius jos tipus – terminus ir profesionalizmus. Terminai yra ryškiausias įvairių sričių kalbos skiriamasis požymis. Vienos ar kitos srities terminų visuma yra vadinama terminija. Kalbotyros šaka, aiškinanti terminų ypatybes, tirianti jų susidarymo būdus, kurianti ir norminanti įvairių mokslo šakų terminiją, vadinama terminologija. Profesionalizmai kaip ir terminai yra profesinės leksikos dalis, tačiau tai ne bendrinės, o šnekamosios kalbos žodžiai, vartojami tam tikros profesijos žmonių. Daugumą tokių žodžių galima vadinti profesiniais žargonizmais.
