Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodis kaip ženklas
- Žodžių funkciniai tipai
- Leksinė žodžio reikšmė
- Žodžių daugiareikšmiškumas
- Semantinis žodžių skirstymas
- Lietuvių kalbos leksika kilmės požiūriu
- Lietuvių kalbos žodžiai ir visuomenės susiskaidymas
- Leksikos raida
- Lietuvių frazeologija
- Etimologija
- Bendriniai ir tikriniai žodžiai
- Lietuvių leksikografija
- Leksikos normos
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Leksinė žodžio reikšmė
Žodį galima analizuoti įvairiais aspektais: kaip tam tikros kalbos dalies vienetą, kuriam būdingos tam tikros gramatinės kategorijos; kaip leksinės semantinės struktūros vienetą, kuriam būdinga leksinė reikšmė ir tam tikra semantinė struktūra; kaip meninės kalbos vienetą, kuris vartojamas kaip priemonė, kuriant meninį vaizdą ir kuriame užkoduotos tam tikros reikšmės plėtojimo potencijos.Pripažįstama, kad leksinė žodžio reikšmė yra jo, kaip ženklo, vidinė pusė, kad tai sudėtingas reiškinys, susidedantis iš keleto struktūros elementų. Kad ir kokios skirtingos ir dažnai painios tyrinėtojų nuomonės apibrėžiant žodžio reikšmę ir reikšmės rūšis, dauguma pripažįsta, kad žodžio reikšmę sudaro centras – svarbiausias žodžio turinio dėmuo – ir reikšmės periferija, kuriai priklauso žodžio reikšmės plėtimo galimybės.
Ką galima laikyti žodžio reikšmės centru, o ką periferija. Leksinė reikšmė, užfiksuota žodynuose ir visų kalbos vartotojų be konteksto vienodai suprantama, yra centrinė, arba kognityvinė reikšmė – tai visa konceptuali informacija, perteikiama žodžiu. Ji išryškėja ir gali būti paaiškinta aptarus žodžio santykį su visais ekstralingvistiniais dalykais: su objektyvia tikrove, su žmonių mąstymu, jų jausminiu santykiu su tikrove, su žmonių tarpusavio santykiais ir kt. Šią reikšmę sudaro signifikatinė reikšmė – įprasčiausia reikšmė, fiksuojama aiškinamuosiuose žodynuose, designatinė reikšmė – tai reikšmė, kuri nusako žodžio santykį su realybe, bet ne su kalbėtoju – be jokių kalbėtojo komentarų, be jo požiūrio į realybę, be vertinimo, be jausmų, emocijų. Tačiau designatinę reikšmę neretai dar papildo įvairūs emociniai ekspresiniai komponentai, ir tuo būdu žodžio leksinė reikšmė įgyja sudėtingesnę struktūrą. Pavyzdžiui, žodis kuinas reiškia ne šiaip arklį, bet „menką arklį“; žirgas taip pat ne bet koks arklys, o „puikus arklys“. Šie ir panašūs žodžiai, be savo neutraliosios designatinės reikšmės, turi dar ir emocinį ekspresinį atspalvį, jų leksinėje reikšmėje slypi tam tikras daikto ar reiškinio vertinimas. Tokia žodžio reikšmė vadinama konotacine ir laikoma žodžio reikšmės periferija. Nors ir nėra bendro konotacijos reiškinio supratimo, dauguma lingvistų sutaria, jog konotacija yra antrinė designacijos atžvilgiu, kad tai yra papildoma informacija šalia dalykinės loginės, tačiau tos informacijos vieta semantinėje žodžio struktūroje vis dar nelabai aiški.
Kiekvienas savarankiškas (ne tarnybinis) žodis turi savo atskirą leksinę reikšmę, ir ta reikšmė yra apibendrinamojo pobūdžio. Kai tariami ar skaitomi žodžiai namas, arklys, suvokiama, kad šiais žodžiais vadinamas ir atskiras konkretus namas, atskiras arklys ir bet kuris namas, bet kuris arklys. Toks apibendrinamasis leksinės reikšmės pobūdis yra visiškai suprantamas, prisiminus, kad ji yra glaudžiai susijusi su sąvoka, kuri apibendrina svarbiausius daikto ar reiškinio požymius.
Mažiausias žodžio leksinės (kaip ir bet kokios kitokios) reikšmės elementas yra sema „ženklas“. Tai toks neskaidomas elementas, kuris atriboja vieno žodžio reikšmę nuo kito. Semos gali būti bendrosios ir dalinės. Bendrosios – tokios, kuriose atsispindi bendri tam tikros klasės daiktų bei reiškinių požymiai (naminis darbinis gyvulys), o dalinės – tokios, kuriose atsispindi skiriamieji (diferenciniai) požymiai (žirgas – gražus; kuinas – prastas).
