Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodis kaip ženklas
- Žodžių funkciniai tipai
- Leksinė žodžio reikšmė
- Žodžių daugiareikšmiškumas
- Semantinis žodžių skirstymas
- Lietuvių kalbos leksika kilmės požiūriu
- Lietuvių kalbos žodžiai ir visuomenės susiskaidymas
- Leksikos raida
- Lietuvių frazeologija
- Etimologija
- Bendriniai ir tikriniai žodžiai
- Lietuvių leksikografija
- Leksikos normos
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Lietuvių frazeologija
Frazeologizmas – tai pastovus ir ekspresyvus žodžių junginys, turintis savarankišką reikšmę ir atkuriamas šnekos procese kaip gatavas vienetas, pvz.: apsukti galvą „suvilioti“, dantis griežti „pykti“, iš kailio nertis „labai stengtis“. Kaip kalbotyros šaka, frazeologija labai artima sintaksei, tačiau sintaksė paprastai tiria laisvuosius žodžių junginius, kurių esmė yra keli savarankiškos leksinės reikšmės žodžiai, susiję tiesioginiu sintaksiniu ryšiu. Frazeologizmai nuo laisvųjų žodžių junginių skiriasi visų pirma savo reikšme. Kiekvienas laisvojo žodžių junginio žodis turi jam būdingą savarankišką leksinę reikšmę. Todėl tokį junginį galima semantiškai suskaidyti, o frazeologizmas yra semantiniu atžvilgiu neskaidomas junginys, jo reikšmės negalima išvesti iš jį sudarančių žodžių leksinių reikšmių (guldyti galvą „garantuoti“, pro pirštus žiūrėti „nekreipti dėmesio“, už nosies vedžioti „apgaudinėti“). Kitas svarbus daugelio frazeologizmų požymis yra apibrėžta frazeologinė aplinka, be kurios frazeologizmas yra negalimas arba gali būti ne taip suprastas. Pavyzdžiui, žodžių junginys „pramušta galva“ bus frazeologizmas tik tada, kai šalia jo bus naudininko formos daiktavardis, reiškiantis kokią nors veiklą („pramušta galva šokiams“).Semantiniu pagrindu galima skirti du frazeologizmų tipus: nemotyvuotieji (arba idiomos) ir motyvuotieji. Nemotyvuotieji frazeologizmai, arba idiomos, – tai reikšmės atžvilgiu absoliučiai neskaidomi, sustabarėję žodžių junginiai, kurių bendroji frazeologinė reikšmė visiškai nemotyvuota juos sudarančių žodžių reikšmės. Tokie yra molio Motiejus, vėjo pamušalas, velnio neštas ir pamestas, liežuvį galąsti ir t. t. Idiomose pasitaiko kartais ir pasenusių, iškraipytų žodžių, siaurų dialektizmų, dėl kurių ir pati jos reikšmė plačiau būna nesuprantama, plg. čioringes varinėti „niekus plepėti“, čviko duoti „barti, koneveikti“, dinderį mušti „dykinėti“, palparybais eiti „dykinėti“ ir t. t.
Motyvuotieji frazeologizmai – tokie, kuriuose tarp junginio bendros reikšmės ir atskirų jį sudarančių žodžių reikšmių jaučiama tam tikra (ryškesnė ar mažiau ryški) sąsaja. Kitaip sakant, jų reikšmės yra daugiau ar mažiau motyvuotos. Tačiau šio tipo frazeologizmų bendrosios reikšmės sąsaja su jų dėmenų reikšmėmis, semantinė motyvacija gali būti nevienodo laipsnio. Pagal reikšmės motyvacijos pobūdį ir ryškumą motyvuotieji frazeologizmai gali būti skirstomi į: 1) tropinius (sustabarėję tropai); 2) lyginamuosius (visuotinai vartojami sustabarėję palyginimai); 3) samplaikinius frazeologizmus (tarpiniai tarp laisvųjų ir stabiliųjų junginių).
Frazeologizmai taip pat gali būti savakilmiai ir skolinti. Savakilmiai atspindi kalbos sistemos ir tautos mąstysenos savitumą, dažnai turi sąsajų su konkrečia vietove (Telšių pliumpis) ar konkrečiais asmenimis (Atpjovė kaip bronienė jonūčiams). Skolintiniai frazeologizmai patenka į kalbą per knygų vertimus (Damoklo kardas), kai kurie išlaiko kalbos, iš kurios atėjo, kalbinę raišką (homo sapiens).
