kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Leksika

Lietuvių leksikografija

Leksikografija yra žodynų rengimo teorija ir praktika. Žodynai padeda visuomenei ar atskiriems jos sluoksniams bendrauti, juose nuolat ieškoma visokio pobūdžio informacijos. Žodyno tipą lemia žodyno šaltiniai, tikslai ir adresatas. Įprasta skirti lingvistinius ir enciklopedinius žodynus. Lingvistiniai teikia informaciją apie žodžius, enciklopediniai – apie žodžiais vadinamas realijas. Lingvistiniuose žodynuose kaupiami įvairių tautų leksikos lobiai. Pagal informaciją teikiančių kalbų skaičių skiriami vienakalbiai ir paralelieji žodynai. Vienakalbiai skirstomi į bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji žodynai apima vienos kalbos ar vienos tarmės žodžių visumą. Jie gali būti išsamieji ir diferenciniai. Išsamiuosiuose pateikiami duomenys apie visus kalbos ar tarmės žodžius, kada nors sudariusius ar sudarančius leksikos visumą. Diferenciniai apima leksikos vienetus, būdingus tik vienai kokiai nors tos kalbos atmainai. Išsamiojo žodyno pavyzdys – Lietuvių kalbos žodynas, tarminių – Zanavykų šnektos žodynas, Jono Petrausko ir Aloyzo Vidugirio Lazūnų tarmės žodynas ir t. t.
Bendrinės kalbos diferenciniai žodynai paprastai vadinami norminiais. Jų tikslas – parodyti leksikos vartojimo normas (
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Specialieji žodynai teikiamos medžiagos atžvilgiu sudaro priešpriešą bendriesiems žodynams, nes juose teikiami žodžiai, atrinkti pagal tam tikrus požymius: sisteminius santykius (Sinonimų žodynas), vartojimo sferas (Druskininkų tarmės žodynas), istorinę perspektyvą (Tarptautinių žodžių žodynas), kilmę (Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai), stilistinius požymius (Frazeologijos žodynas), santykį su norma (Kalbos praktikos patarimai).
Žodynai gali būti sinchroniniai ir diachroniniai. Pastarieji esti istoriniai (
XVI–XVII a. lietuviškų raštų atrankinis žodynas) ir etimologiniai (Lietuvių vardų etimologinis žodynas).
Paralelieji žodynai dažniausia yra dvikalbiai, bet esama ir keliakalbių. Dvikalbius įprasta skirstyti į aktyviuosius (pagrindinė kalba yra vartotojų gimtoji kalba) ir pasyviuosius (pagrindinė kalba vartotojams yra svetima). Lietuvių leksikografija prasidėjo kaip tik nuo paraleliųjų žodynų – Konstantino Sirvydo žodynas, XVII a. Šiuo metu dažniausiai rengiami aiškinamieji žodynai (
Kalbotyros terminų žodynas, Aiškinamasis kompiuterijos žodynas, Chemijos terminų aiškinamasis žodynas, Sporto terminų žodynas ir kt.).

Ar žinote, kad...