Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodis kaip ženklas
- Žodžių funkciniai tipai
- Leksinė žodžio reikšmė
- Žodžių daugiareikšmiškumas
- Semantinis žodžių skirstymas
- Lietuvių kalbos leksika kilmės požiūriu
- Lietuvių kalbos žodžiai ir visuomenės susiskaidymas
- Leksikos raida
- Lietuvių frazeologija
- Etimologija
- Bendriniai ir tikriniai žodžiai
- Lietuvių leksikografija
- Leksikos normos
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Lietuvių leksikografija
Leksikografija yra žodynų rengimo teorija ir praktika. Žodynai padeda visuomenei ar atskiriems jos sluoksniams bendrauti, juose nuolat ieškoma visokio pobūdžio informacijos. Žodyno tipą lemia žodyno šaltiniai, tikslai ir adresatas. Įprasta skirti lingvistinius ir enciklopedinius žodynus. Lingvistiniai teikia informaciją apie žodžius, enciklopediniai – apie žodžiais vadinamas realijas. Lingvistiniuose žodynuose kaupiami įvairių tautų leksikos lobiai. Pagal informaciją teikiančių kalbų skaičių skiriami vienakalbiai ir paralelieji žodynai. Vienakalbiai skirstomi į bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji žodynai apima vienos kalbos ar vienos tarmės žodžių visumą. Jie gali būti išsamieji ir diferenciniai. Išsamiuosiuose pateikiami duomenys apie visus kalbos ar tarmės žodžius, kada nors sudariusius ar sudarančius leksikos visumą. Diferenciniai apima leksikos vienetus, būdingus tik vienai kokiai nors tos kalbos atmainai. Išsamiojo žodyno pavyzdys – Lietuvių kalbos žodynas, tarminių – Zanavykų šnektos žodynas, Jono Petrausko ir Aloyzo Vidugirio Lazūnų tarmės žodynas ir t. t.Bendrinės kalbos diferenciniai žodynai paprastai vadinami norminiais. Jų tikslas – parodyti leksikos vartojimo normas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Specialieji žodynai teikiamos medžiagos atžvilgiu sudaro priešpriešą bendriesiems žodynams, nes juose teikiami žodžiai, atrinkti pagal tam tikrus požymius: sisteminius santykius (Sinonimų žodynas), vartojimo sferas (Druskininkų tarmės žodynas), istorinę perspektyvą (Tarptautinių žodžių žodynas), kilmę (Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai), stilistinius požymius (Frazeologijos žodynas), santykį su norma (Kalbos praktikos patarimai).
Žodynai gali būti sinchroniniai ir diachroniniai. Pastarieji esti istoriniai (XVI–XVII a. lietuviškų raštų atrankinis žodynas) ir etimologiniai (Lietuvių vardų etimologinis žodynas).
Paralelieji žodynai dažniausia yra dvikalbiai, bet esama ir keliakalbių. Dvikalbius įprasta skirstyti į aktyviuosius (pagrindinė kalba yra vartotojų gimtoji kalba) ir pasyviuosius (pagrindinė kalba vartotojams yra svetima). Lietuvių leksikografija prasidėjo kaip tik nuo paraleliųjų žodynų – Konstantino Sirvydo žodynas, XVII a. Šiuo metu dažniausiai rengiami aiškinamieji žodynai (Kalbotyros terminų žodynas, Aiškinamasis kompiuterijos žodynas, Chemijos terminų aiškinamasis žodynas, Sporto terminų žodynas ir kt.).
