Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Daukantas

Simonas Daukantas (1793–1864) – lietuvių istorikas, pirmosios Lietuvos istorijos, parašytos lietuviškai, autorius.
Gimė 1793 m. Žemaitijoje, Kalvių kaime (dab. Skuodo r.), buvo vyriausias vaikas pasiturinčioje valstiečių Daukantų šeimoje. Tėvas Jurgis Daukantas aplinkiniuose Sapiegų miškuose dirbo eiguliu. Valstiečių Daukantų šeima neliko XVIII a. pabaigos Respublikos istorinių įvykių nuošalyje: abu tėvai dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime.
Simonas Daukantas gimimo metrikose įrašytas bajoru, tad galėjo siekti mokslo. Mokėsi Kretingos pradinėje, Žemaičių Kalvarijos apskritinėje mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, Vilniaus universitete, kur įgijo teisės magistro laipsnį. Daukantas VU studijavo 1816–1822 m. – klestėjimo laikotarpiu, klausėsi žymiausių to meto mokslininkų paskaitų. Greičiausiai tuo metu susipažino su aktyviais studentais žemaičiais, kurie puoselėjo darbo lietuviškos kultūros labui idėjas. Baigdamas VU, 1822 m. Simonas Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių. Anot istoriko Vytauto Merkio, Daukantas „po architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus bus bene pirmas lietuvių valstietis, pasiekęs tokį aukštą mokslą“. Be gimtosios, mokėjo lotynų, lenkų, rusų, latvių, vokiečių, prancūzų kalbas, turėjo turtingą mokslinę biblioteką.
Baigęs universitetą, Daukantas 1826–1850 m. dirbo Rygoje ir Peterburge, buvo valdininkas. Tarnybos sostinėje siekė norėdamas prieiti prie Lietuvos metrikos – XIV–XVIII a. LDK valstybės kanceliarijos archyvo, svarbaus Lietuvos istorijos šaltinio. Šalia tiesioginio darbo Daukantas ėmėsi plačios lituanistinės veiklos. Rygoje ir Peterburge jis sukūrė savo svarbiausius istorijos veikalus. Apie 1837-uosius baigė rašyti Istoriją žemaitišką, daugiau nei po dešimtmečio, 1850-aisiais, ją perdirbo, pavadino Pasakojimais apie veikalus lietuvių tautos senovėje. Peterburge Daukantas parašė ir pirmąją lietuvių kultūros istoriją Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Tai vienintelė paties Daukanto publikuota istorijos knyga, Jokūbo Laukio slapyvardžiu išspausdinta Peterburge 1845 m. Istoriniuose veikaluose Daukantas tęsė Lietuvos istorijos pasakojimą – rėmėsi LDK istoriografija, ypač Alberto Vijūko-Kojalavičiaus darbais, naujausiais vokiečių, rusų istorikų veikalais.
Tuo pat metu Daukantas rinko ir publikavo tautosaką (Dainės žemaičių, 1846), leido ūkinių patarimų knygeles Lietuvos valstiečiams. Platesniam lietuvių kalbos vartojimui mokyklose parašė ir išleido lietuvišką lotynų kalbos vadovėlį (1837), lotynų kalbos skaitinius su nemažu lotynų–lietuvių kalbų žodynu (1838), lietuvišką elementorių (1842). Rašė lenkų–lietuvių kalbų žodyną (liko trys rankraštiniai tomai), lotynų–lietuvių kalbų žodyną. Jaunimo skaitiniams iš lotynų kalbos išvertė ir 1846 m. išspausdino romėnų literatūros kūrinių: Fedro pasakėčias, Kornelijaus Nepoto didžiųjų karvedžių biografijas – pilietiškumą ugdančius tekstus.
Dėl pašlijusios sveikatos anksčiau išėjęs į pensiją, Daukantas tikėjosi atsidėti lituanistiniams darbams, mokslinei kūrybai. 1850–1855 m. gyveno Varniuose pas Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių, 1855–1859 m. kartu su literatu Mikalojumi Akelaičiu – gydytojo Petro Smuglevičiaus nuomojamame Svirlaukio dvare pietryčių Latvijoje netoli Bauskės. Paskui grįžo į Žemaitiją, glaudėsi pas gimines, bičiulius. Paskutiniaisiais gyvenimo metais pasiligojęs apsistojo pas Papilės kleboną Ignotą Vaišvilą. Mirė 1864 m. pabaigoje, palaidotas Papilėje.
Daukanto asmenybė ir darbai – tarsi tiltas tarp XIX a. skirtingų luomų žmonių, bajorų ir valstiečių, savivokos, tarp LDK lietuvių kultūros ir tautinio atgimimo kartos lietuvybės, tarp Apšvietos ir Romantizmo. Daukantas domėjosi Lietuvos istorija ne tik kaip mokslinių tyrimų objektu, bet ypač kaip lietuvių tapatybės formavimo būdu, galimybe veikti skaitytojų savivoką. Jam buvo svarbu, kad Lietuvos istorija būtų ir tiksli, paremta archyviniais bei moksliniais tyrimais ir plačiai pažįstama, pasakojama, emociškai paveiki. Savo istoriniuose darbuose Daukantas perteikė pilietinio lietuvių tautiškumo vertybes: tėvynės gynimo pareigą, rūpinimąsi viešaisiais valstybės reikalais, stiprų ryšį su LDK istorija. Drauge pirmasis aiškiai susiejo lietuviškumą su etnine kilme ir gimtąja kalba. Daukanto darbuose lietuvių tauta suvokiama jau demokratiškai, ne luomiškai, tad istorinę praeitį joje įgijo ne tik kilmingieji, bet ir Lietuvos valstiečiai. Tokiu būdu lietuvių istorikas padėjo pagrindus moderniajai lietuvybei formuotis. Daukanto Lietuvos istorijos modelį perėmė ir išpopuliarino XIX a. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo karta (Jonas Basanavičius, Jonas Mačiulis-Maironis).
Veikale Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių Daukantas įgyvendino Romantizmo epochos nuostatą, kad tautos istorijos šaltiniai yra ne tik rašytiniai dokumentai, bet ir žodinė tradicija, leidžianti pasiekti archajiškiausius praeities sluoksnius. Istorikas čia novatoriškai pasinaudojo lietuviškais tautosakiniais tekstais (patarlėmis, priežodžiais, dainomis, pasakomis), lietuvių kalbos semantika bei etimologija (žodžių kilmės aiškinimu) kaip istoriniu šaltiniu. Daukantas su bendradarbiais rinko ir publikavo lietuvių tautosaką.
Būde kultūros savitumą Daukantas susiejo su tautos gyvenamąja vieta, kraštovaizdžio ypatybėmis, klimato sąlygomis. Šiuo požiūriu autoriui artima vokiečių filosofo Johano Gotfrydo Herderio (Johann Gottfried Herder) idėja, jog universali žmogiškoji prigimtis yra įgyvendinama žemėje daugybe būdų. Kultūrų įvairovė remiasi žmogaus prigimtiniu reikalavimu susisaistyti su vieta, „įsišaknyti“. Veikale žmogaus kultūra – savitas pasaulio supratimo ir gyvenimo jame būdas – kuriasi iš gamtos duotybių ir žmogaus poreikių sąveikos. Žmogus keičia kraštovaizdį, kraštovaizdis formuoja žmogų: Daukanto senovės lietuviai yra supanašėję su savo aplinka ir kūnu, ir dvasinėmis savybėmis. Senasis miškingas Lietuvos kraštovaizdis, Daukanto požiūriu, atitiko prigimtinį žmogaus laisvės poreikį (senieji lietuviai, įsikūrę tarp girių, turėjo daug erdvės ir laisvės), ugdė stojiškąsias jų charakterio savybes (ištvermę, fizinę ir dvasinę jėgą, santūrumą, nuosaikumą). Laisvė, Daukanto požiūriu, yra svarbi lietuvių charakterio savybė, akivaizdi iš laikysenos, kalbos ir „kiekvieno žingsnio“. Miško vaizdinio simbolinę sąsają su prigimtine žmogaus laisve ir tautiniu charakteriu vėliau savo poezijoje išplėtojo Antanas Baranauskas, perėmė Maironis.
Laikydamasis Apšvietos liberalistinių nuostatų, valdžią Daukantas kildino iš visuomenės sutarties. Jo požiūriu, ikikrikščioniškoji Lietuva buvo valdoma demokratiškai (nors „kūrėjų kūrėjas [krivių krivaitis] taip viešpatavo ūkėj [valstybėj], o didysis kunigaikštis ją rėdė [valdė], [...] nei vienas, nei antras nieko negalėjo užsiimti ir nuveikti be svieto [liaudies, žmonių] žinios, nesgi turėjo kelti sueimą [seimą, sueigą] ir tenai jautotis [klausti] ir teirautis apie didžiuosius ūkės reikalus visuotinai su svietu“). Senoji Lietuvos valstybė iškyla kaip kontrastas dabarties socialinei santvarkai (baudžiavai – „vergijai“) ir lietuvių politinei būklei. Būde perteiktas pirminės lietuvių tautos laisvės vaizdas turėjo skatinti tautinio savarankiškumo idėjas amžininkų mąstysenoje. Būtent taip šį Daukanto veikalą perskaitė Baranauskas ir jo Lietuvos istorijos poetinę santrauką pateikė eilėraštyje „Dainu dainelę“, susiejo su aktualiomis savo meto socialinės laisvės idėjomis, artėjant baudžiavos panaikinimui.
Anot Vytauto Merkio, praeities lietuvių tautos „aukštinimas“ Daukanto darbuose nėra savitikslis, tai būdas dabarties lietuviams nurodyti siektiną idealą ateičiai: „Idealios senosios lietuvių visuomenės modelis Daukantui tėra argumentas, kad lietuvių tauta gali būti laisva, turėti neluominę demokratinę santvarką ir lygias teises su kaimyninėmis pripažintomis tautomis.“
Daukantas, istorijoje iškėlęs laisvės vertybę kaip bendruomeninę gėrybę, tęsė LDK istorijos pasakojimą, susiejo jį su lietuvių etnine kultūra, o šio pasakojimo vienas tikslų – lietuvių tautinės savivertės pojūčio bei tikėjimo tautos ateitimi skatinimas.

Brigita Speičytė

Literatūra

Daukantas

Ar žinote, kad...