Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Preromantizmo literatūra

Preromantizmo literatūra – XVIII–XIX a. sandūros vėlyvosios Apšvietos kultūros reiškinys. Reikšmingą postūmį Europos literatūrų preromantizmui teikė Žano Žako Ruso (Jean-Jacques Rousseau) filosofinė mintis ir literatūrinė kūryba, iškėlusi jausmo vertę intelekto atžvilgiu, žadinusi abejonę absoliučiu civilizacijos gėriu ir jos pažangos idėja – kertinėmis Apšvietos epochos vertybėmis. Preromantizmo literatūros autoriai išreiškė Apšvietos epochoje nuvertintus pasaulėvokos aspektus: domėjosi jausmais, apskritai žmogaus psichikos reiškiniais (sentimentalizmo romanai ir elegijos, vokiečių „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio kūryba), vaizdavo pasaulio sferas, neprieinamas empiriniam pažinimui, sureikšmino ankstesnių epochų žmogaus savivokos bruožus, Apšvietos amžiuje laikytus „prietarais“ ar „barbarybe“ (gotikinė ir istorinė literatūra). Preromantizmo literatūros centre atsidūrė Apšvietos epochoje į paribius išstumtos kultūros sritys ir herojai: Rytai ir kiti Vakarų Europos atžvilgiu nuošalūs regionai, moterys, viduriniojo ir žemojo visuomenės sluoksnių žmonės, kitatikiai, lokalios etninės tradicijos, „tamsios“ istorinės epochos, tokios kaip Viduramžiai. Neretai preromantizmo literatūros autoriai savo kūryba kreipėsi į neelitinius, mažiau išsilavinusius skaitytojus (sentimentalistiniai, gotikiniai, istoriniai romanai), vertino ne tik Apšvietos sureikšmintą intelektualinę ir moralinę literatūros naudą, bet ir pramogą.
Lietuvos literatūroje preromantizmas reiškėsi dvejopai – gotikinės ir istorinės tematikos kūryba bei sustiprėjusiu dėmesiu etninei lietuvių kultūrai. Gotikinė literatūra Europoje, kurios pradžią žymi anglų rašytojo Horacijaus Volpolo romanas Otranto pilis (Horace Walpole, The Castle of Otranto, 1764), egzotišką stebuklinę tematiką paprastai susiedavo su Apšvietos epochai aktualiais klausimais, žmogaus prigimties, moralės ir socialinio vaidmens svarstymais, drauge eksploatavo melodraminius siužetus, vaizdavo Viduramžių istorinę aplinką. Šie bruožai būdingi Onos Radvilaitės-Mostovskos gotikinei ir istorinei prozai, publikuotai lenkų kalba Vilniuje 1806–1807 m. Savo kūryba Radvilaitė-Mostovska orientavosi į plačiąją auditoriją, kėlė aktualias ankstyvojo feminizmo idėjas (vyrų ir moterų prigimtinė lygybė), domėjosi žmogaus iracionalumu, jausmų poveikiu žmogaus elgesenai, psichinių negalavimų kilme.
Apšvietos epochoje dėmesys vietinėms etninėms kultūroms, liaudies žodinei kūrybai kilo visų pirma iš rusoistinių natūralaus žmogaus paieškų, žmogaus gyvenimo priartinimo prie gamtos idėjų. Tokį dėmesį paradoksaliai skatino ir Antikos kultūros autoritetas. XVIII a. nuo prancūzų klasicizmo sureikšmintos romėniškosios Antikos dėmesys pasislinko prie senovės Graikijos meno kaip „natūralesnio“, pirminio Europos civilizacijos šaltinio. Tai skatino domėtis ir vietinių kultūrų ištakomis, ieškoti senovės graikų kūrybos analogų žodinėje liaudies kūryboje. XVIII a. šviesuoliai užsidegė tautinių herojinių giesmių paieškomis, pasirodžius škotų poeto Džeimso Makfersono (James Macpherson, 1736–1796) „išverstoms“ III a. škotų bardo Osiano giesmėms (The Works of Ossian, 1765). Osiano giesmių stilių – melancholišką intonaciją, šiaurės vaizdiniją – imitavo sentimentalizmo poetai, jomis žavėjosi Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe), vokiečių preromantinio „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio teoretikas filosofas Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder), vėliau pats sudaręs ir išleidęs skirtingų tautų, tarp jų ir lietuvių, liaudies dainų rinkinį Tautos dainos (Volkslieder, 1778–1779). Vokiečių preromantikų iškelta liaudies dainų vertė, senųjų herojinių giesmių paieška vedė ir pirmuosius lietuvių liaudies dainų rinkėjus bei leidėjus – Karaliaučiaus profesorių Liudviką Rėzą Prūsų Lietuvoje (Dainos, oder Littauishe Volkslieder, Karaliaučius, 1825) bei jo darbus sekusį VU auklėtinį Simoną Stanevičių Didžiojoje Lietuvoje (Dainos žemaičių, Vilnius, 1829).
Apšvietos preromantikai liaudies kūrybą atrado ir kaip etninės tautos sampratos formavimo pagrindą, ir kaip naujos literatūrinės estetikos šaltinį. Autorinėje kūryboje lietuvių liaudies dainų stilistika pirmieji pasinaudojo poetai, kilę iš gyvosios folkloro terpės – liaudies kultūros aplinkos. Dar prieš imdamasis folkloristikos darbų Rėza (1776–1840), Neringos pajūrio sargo sūnus, baigęs Karaliaučiaus universitetą ir apsigynęs teologijos doktoratą, 1809 m. Karaliaučiuje išleido pirmąjį savo vokiškos poetinės kūrybos rinkinį Prutena, kuriame stilizavo ir lietuvių liaudies dainas. Lietuvių kalba folkloro galimybėmis kūrybiškai pasinaudojo Antanas Strazdas (1760–1833), kilęs iš Rytų Lietuvos valstiečių, studijavęs Vilniaus universitete ir baigęs Varnių kunigų seminariją. 1814 m. Vilniuje išleistam pirmajam lietuviškam poezijos rinkiniui Giesmės svietiškos ir šventos pagrįstai parinko epigrafą iš Naujojo Testamento: Ecce nova sunt omnia – „Štai visa yra nauja“. Savo eilėse Strazdas originaliai derino klasikines žanrines formas (idilė) su lietuvių liaudies dainų elementais, tradicinei lietuvių liaudies kultūrai būdingą gamtojautą susiejo su Apšvietos prigimtinės žmonių lygybės idėja, rusoistinį natūralios gyvensenos idealą papildė krikščioniškais akcentais.
Preromantizmo idėjos Lietuvoje atrado palankią terpę vėlyvosios Apšvietos kultūros aplinkoje – XIX a. 2–3 dešimtmečių Žemaičių kultūrinio sąjūdžio, Filomatų draugijos (1817–1823) veikloje. Žemaičių kultūriniame sąjūdyje dalyvavo skirtingų kartų Žemaitijos šviesesnieji bajorai (Dionizas Poška, Antanas Klementas) bei jaunesni žemaičiai VU auklėtiniai (Silvestras Valiūnas, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas). Į Filomatų draugiją susibūrė iš istorinės Lietuvos, Gudijos krašto smulkiųjų bajorų kilę VU studentai. Ir vienus, ir kitus skatino veikti XVIII a. ATR Apšvietos pilietiškumo idėjos, po valstybės žlugimo neišblėsusi visuomenės reformų dvasia, kurią siekta įgyvendinti naujomis politinėmis aplinkybėmis. XIX a. pradžioje buvusios Respublikos kraštuose mokslinis darbas, kultūriniai interesai, literatūrinė kūryba vertinta kaip pilietinio aktyvumo forma, palaikanti žlugusios valstybės tautinį gyvybingumą. Siekis pratęsti buvusios Respublikos kultūrines tradicijas skatino domėtis ir lietuvių kultūra. Didelį impulsą tam suteikė Varšuvos mokslo bičiulių draugijos ir VU inicijuotas Ksavero Bogušo lietuvių kalbos ir tautos kilmės tyrimas (Traktatas apie lietuvių tautos ir kalbos pradžią, 1808). Šis traktatas, pagrindęs lietuvių kalbos kultūrinį prestižą, tapo Žemaičių kultūrinio sąjūdžio ideologine atrama. Jis suteikė atramą žemaičių šviesuolių keltoms lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimo idėjoms, akino skelbti literatūrinę kūrybą lietuvių kalba (Stanevičiaus rinkinys Šešios pasakos), rašyti lietuviškus mokslinius darbus (Daukanto Lietuvos istorija Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių, 1822). Bogušo traktatas, jo teiginiai apie kadaise gyvavusią turtingą žodinę lietuvių kūrybą, buvo žinomi ir filomatams, neabejotinai teikę impulsų istorinės tematikos kūrybai (Mickevičiaus Gražina).
Poreikis išlikti tauta be valstybės didino preromantinių idėjų aktualumą – skatino gręžtis į istoriją, kelti istorinę atmintį. Varšuvos mokslo bičiulių draugijoje, Žemaičių kultūrinio sąjūdžio bei filomatų aplinkoje panašiu metu kilo skirtingi Lenkijos ir Lietuvos istorijos populiarizacijos sumanymai – eiliuotos, dainuotinės istorijos projektai (Julijono Ursino Niemcevičiaus Istorinės giesmės, Varšuva, 1816; neišlikęs filomato Jono Čečioto giesmių ciklas apie žymias Lenkijos ir Lietuvos moteris, tos pat draugijos nario Adomo Mickevičiaus poema Gražina, 1823). Su tokiu sumanymu yra susijusi ir viena populiariausių XIX a. istorinių dainų – Silvestro Valiūno „Biruta“, sukurta pagal Lietuvos metraščiuose užrašytą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir Birutės susitikimo siužetą. Tokio pobūdžio istorinės tematikos poezijoje paprastai išreiškiamas švietėjiškas požiūris į praeitį kaip istorinių asmenybių moralinės bei pilietinės laikysenos pavyzdžių šaltinį. Tačiau Valiūno dainoje ir ypač romantinėje Mickevičiaus poemoje švietėjiškus mokomuosius tikslus jau nustelbia dėmesys lokaliai kultūrai (ne tik universaliems moraliniams pavyzdžiams), istorinės atminties ir konkretaus kraštovaizdžio santykiui.
Kultūriniai interesai, būdingi Žemaičių kultūrinio sąjūdžio veikėjams, kilo iš Apšvietos epochai būdingo pilietinio bajorų angažuotumo, tačiau pirmojoje profesinės inteligentijos, baigusios VU, kartoje pakrypo naujų preromantinių idėjų linkme. Panašiai ir studentai filomatai savo kūryboje iš pradžių sekė Apšvietos literatūros pavyzdžiais ir stilistika (Mickevičiaus debiutas spaudoje – eilėraštis „Miesto žiema“ – parašytas klasicizmo stiliumi). Tačiau ilgainiui jų akiratyje atsirado vokiečių, anglų preromantizmo ir romantizmo autoriai (Frydrichas Šileris (Friedrich von Schiller), Džordžas Gordonas Baironas (George Gordon Byron)), nauji literatūriniai orientyrai (Šekspyro (Shakespeare) kūryba, baladės, romanso žanrai).
Preromantizmo literatūra apčiuopė naujus kūrybos šaltinius, aktualias temas bei kultūros plėtotės problemas, bet juos kėlė bendrame Apšvietos pasaulėvokos kontekste. Romantizmo menininkai tas pačias temas, motyvus ir klausimus (Viduramžių vaizdiniai, emocijų vertė, istorinė atmintis ir pan.) susiejo su nauja žmogaus samprata, individualistinėmis vertybėmis.

Brigita Speičytė

Literatūra

Preromantizmo literatūra

Ar žinote, kad...