Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Gogolis

Nikolajus Gogolis (1809–1852) yra didžiausias XIX a. rusų komiškos literatūros autorius ir tuo pačiu vienas garsiausių XIX a. rusų rašytojų, prozininkas ir dramaturgas. Aukštai vertintas jau savo amžininkų, ne itin pagrįstai laikytas realistinės literatūros pradininku, tikrojo pripažinimo Gogolis sulaukė iš XX a. rašytojų ir režisierių, įžvelgusių jo kūryboje modernistinės, eksperimentinės, tikrovės nevaržomos poetikos ištakas, barokinę teatrišką pasaulio sampratą ir kartu gilų žmogaus psichikos ir vaizduotės dėsnių supratimą. Gogolio kūryba ženkliai paveikė Fiodoro Dostojevskio, Michailo Čechovo, Andrejaus Belo, Michailo Bulgakovo, Andrejaus Platonovo, Michailo Zoščenkos prozą, o taip pat rusų avangardinį teatrą bei kinematografą.
Gogolis buvo ukrainietis, gimęs mažame Soročincų miestelyje, vaikystę praleidęs mažame dvarelyje Vasiljevkoje, Poltavos apskrityje, Rytų Ukrainoje, kuri nuo XVIII a. pradžios priklausė Rusijos imperijai. Rašytojo tėvas Vasilijus Gogolis-Janovskis, kurio neteko paauglystėje, buvo turtingo giminaičio dvaro valdytojas, o laisvalaikiu rašė ir statė ukrainietiškas komedijas, vėliau sūnaus panaudotas rašant pirmuosius apsakymus. Gogolio motina Marija Kočubej buvo itin pamaldi ir lakios vaizduotės moteris, šventai tikėjusi neribotu savo sūnaus talentingumu ir priskirdavusi jam net garlaivio ir geležinkelio išradimą. Mokėsi Gogolis Nežino licėjuje, kur garsėjo kaip užsidaręs „paslaptingas nykštukas“ ir nepakartojamas komiškų vaidmenų atlikėjas mokinių spektakliuose. Baigęs Licėjų, 1828 m. Gogolis atvyko į Sankt Peterburgą daryti imperinio valdininko karjeros, kurios netrukus atsisakė. Iš pradžių prasimanydavo pamokomis, vėliau dėstė istoriją ir geografiją Smolnio mergaičių institute ir netgi buvo gavęs visuotinės istorijos profesoriaus adjunkto vietą Peterburgo universitete. Pirmoji Gogolio publikacija buvo Alovo slapyvardžiu pasirašyta poema Hansas Kiuchelgartenas (1829), kurią jis atsivežė iš Nežino ir kurią visai pelnytai sukritikavo keletas literatūros apžvalgininkų. Gogolis supirko ir sudegino visą poemos tiražą ir daugiau prie eilių nebegrįžo. 1831–1832 m. pasirodė dviejų dalių rinkinys Vakarai vienasėdyje prie Dikankos. Rinkinį sudarė ukrainiečių etnografijos ir vokiečių romantizmo dvasia parašytos apysakos, papasakotos per vakarojimus pas Dikankos kaimelio bitininką, kuris pristatomas kaip publikatorius. Vakaruose atsiskleidė rašytojo talentas pasakoti tiek komiškas, karnavalinės linksmybės kupinas istorijas (pvz., „Soročincų jomarkas“, „Kalėdų naktis“), tiek ir kraupias, paslaptingas legendas („Baisus kerštas“). Ukrainiečių ir rusų paribyje susiformavusi Gogolio kalba gerokai praplėtė rusų literatūrinės kalbos ribas, sužavėjo amžininkus skambesiu ir išraiškingumu, įspūdinga prozos ritmika, anksčiau būdingais tiktai poezijai. Vakarai atvedė Gogolį į didžiąją literatūrą, jis buvo priimtas į literatų, kurie būriavosi aplink Aleksandrą Puškiną, ratą. 1835 m. pasirodė dar dvi rašytojo knygos – Mirgorodas bei Arabeskos. Pirmąją sudaro 4 apysakos, formaliai susietos konkrečios geografinės vietos – Mirgorodo (išvertus – Pasaulis-miestas), tarsi centro, iš kurio driekiasi pasakojamų istorijų vyksmo erdvė. Iš šių apysakų didižiausio rezonanso sulaukė „Tarasas Bulba“, epiškai ir kartu dramatiškai pasakojantis apie XVII a. Ukrainos kazokų kovas su lenkais. „Vijaus“ siužetas taip pat nukeltas į praeitį. Kijevo Dvasinės akademijos seminaristai (Gogolis čia naudojasi tradiciniais ukrainiečių komiškais personažais) keliauja per stepę vasaros atostogų metu, ieškodami patogios nakvynės ir skanios vakarienės. Į šį paprastų malonumų ir nedidelių troškimų pasaulį įsiveržia anapusinės tamsios jėgos, žemės gelmių stichijos, kurias įkūnija Vijus – Gogolio išgalvota, bet mitinių analogijų turinti požemių būtybė geležiniais vokais, slepiančiais žmogų žudantį žvilgsnį. Kitos dvi Mirgorodo apysakos susiję su dabartimi: „Senųjų laikų dvarininkai“ – senukų poros meilės idilija, kurią sugriauna mirtis, tuo tarpu „Apysaka apie tai, kaip susipyko Ivanas Ivanovičius su Ivanu Nikiforovičiumi“ yra tarsi „Taraso Bulbos“ parodija: herojiški kazokai, palikę šeimas ir namus, ėjo mirti dėl aukštų idealų – tėvynės, tikėjimo, meilės, o jų palikuonys yra klusnūs stotingų šeimininkių įrankiai, didžiuojasi šarovarų platumu ir auginamų moliūgų dydžiu, ir jų kova, kurios priežastis yra nebeveikiantis šautuvas, vyksta tik teismuose. Ši apysaka baigiasi žodžiais: „Nuobodu šiame pasaulyje, ponai!“, ir yra Gogolio meistrystės pavyzdys, kaip iš besiužetės istorijos galima sukurti pasakojimą, kurio siužetą sudaro jis pats: intriga kyla ne iš įvykių, o iš pasakojimo apie juos savitumo – ironijos, komiškų hiperbolių, palyginimų, nemotyvuotų digresijų ir plepėjimo. Antrasis rinkinys Arabeskos buvo sudarytas iš apysakų ir straipsnių daugiausia istorijos ir meno temomis. Apysakas vienija veiksmo vieta – Peterburgas, kurį Gogolis vaizduoja kaip fantastišką, keistų įvykių ir vienišų žmonių miestą-teatrą. Nepaisant to, kad siužetai rimti, kritikuoja imperinės sostinės gyvenimo tuštybę ir negailestingumą silpnesniems, talentingiems, mylintiems, komiškų intonacijų ir ironijos rašytojas neatsisakė („Nosis“, „Nevskio prospektas“, „Apsiaustas“). Todėl vieni Peterburgo ciklą sieja su mažo žmogaus užuojautos tema, kurią vėliau pratęsė Dostojevskis, kiti jame įžvelgia paradoksalų groteskišką humorą ir besilinksminančio autoriaus žaidimą. Arabeskų straipsniai kelia istorijos ir geografijos dėstymo klausimus, analizuoja architektūros raidą, vaizdžiai aprašo Ukrainos kaip atskiro nuo Rusijos regiono istoriją (čia paminimi ir „laukiniai lietuviai“), interpretuoja Europos Viduramžius ir pan.
Gyvendamas Peterburge Gogolis parašė ir tris komedijas – Revizorių, Piršlybas ir Lošėjus. Revizorius yra pirmoji rusų visuomeninė komedija, kuri pasižymi ne tik moralizavimu visuomenės ydų temomis, bet ir tikru komizmu bei juoku – vieninteliu teigiamu herojumi, anot autoriaus. Revizoriui būdinga grynai gogoliška menama intriga, kai pagrindinis veikėjas neturi jokių troškimų ir tikslų, kurie komedijose paprastai įsuka veiksmą, tačiau tokie tikslai jam primetami ir veikiama taip, tarsi jie realiai egzistuotų. Jaunas plevėsa Chlestakovas, grįždamas iš Peterburgo į tėvų dvarelį, užtrunka miestelio viešbutyje, nes neturi pinigų atsiskaityti su savininku. Per klaidą ar greičiau dėl neįtikėtinos valdininkų vaizduotės jis palaikomas revizoriumi, kuris turi pasirodyti mieste incognito. Būdamas be galo lengvabūdis, Chlestakovas nuoširdžiai patiki, kad yra visų mylimas, apsigyvena miesto galvos namuose, tikėdamas, kad skolinasi pinigų, susirenka iš valdininkų kyšius, pasijutęs salonų liūtu, apsuka galvą namų šeimininkei ir jos dukteriai, pasiperša, susižada ir, paklusdamas įžvalgiam tarnui Gerasimui, laiku spėja iškeliauti. Tuomet pasirodo tikrasis revizorius, ir komedija virsta tragedija. Finalinė scena vadinama nebyliąja, kai pagal Gogolio sumanymą, aktoriai įvairiomis siaubą reiškiančiomis pozomis 10 minučių stovi sustingę scenoje. Revizorius kritikavo visus valdininkus ir juokėsi iš visų. Po pastatymo 1836 m. Peterburge Gogoliui atrodė, kad visi ant jo supyko už kritiką, nesuprato jo pilietinio patoso ir neįvertino komedijos meniškumo. Tai buvo bene svarbiausia priežastis, dėl kurios rašytojas nusprendė palikti Rusiją. Apvažiavęs Vakarų Europą, Gogolis dešimtmečiui apsigyveno Romoje. Per šį laiką jis parašė poemos Mirusios sielos pirmąjį tomą (1842), taip pat moralistinį laiškų rinkinį Pasirinktos vietos iš susirašinėjimo su draugais (1847). Poemos žanrą Mirusioms sieloms Gogolis pasirinko, orientuodamasis į Dantės (Dante) Dieviškąją Komediją, kurios trinarę struktūrą tikėjosi atkurti trijuose savo poemos tomuose. Tačiau pabaigė tik pirmąjį, kuris Gogoliui įprasta komiška maniera pasakoja aferisto Čičikovo, panorusio pralobti iš mirusių sielų (t. y. mirusių valstiečių, kurių mirties faktas dar nėra užregistruotas, ir jie gali būti užstatyti banke), nuotykius. Struktūriškai ir siužetiškai Gogolio poema primena šelmių romaną, šelmis yra ir pagrindinis veikėjas, tačiau paties kūrinio tikslai pranoksta nuotykinį žanrą. Gogolis siekė sukurti knygą, kuri „išgelbėtų Rusiją“, išvestų ją dvasinio atgimimo keliu. Šis tikslas susiformavo rašant, kai stiprėjo rašytojo mistinės nuotaikos po sunkios ligos ir jos metu išgyvento dvasinio sukrėtimo. Šių išgyvenimų pėdsakai juntami jau pirmajame tome, kuriam suteikia savitos barokinės aukštų tikslų ir juos atitinkančios retorikos bei žemo komizmo dermės. Prie antrojo tomo Gogolis dirbo iki gyvenimo pabaigos, nebuvo juo patenkintas ir prieš mirtį sudegino (liko keli juodraštiniai variantai). Manoma, kad patirta kūrybinė nesėkmė tapo rašytojo mirties priežastimi.
Didžioji dalis Gogolio kūrybos dalis Motiejaus Miškinio išversta į lietuvių kalbą. Lietuvos teatruose statytos ne tik Gogolio komedijos, bet ir apsakymai. Rimas Tuminas režisavo Revizorių, kuriame Chlestakovo vaidmenį atliko Arūnas Sakalauskas, o miesto galvos – Vytautas Šapranauskas. Eimuntas Nekrošius pastatė Nosį, kurioje Kovaliovą Vladas Bagdonas, Nosį – Kostas Smoriginas, patį Gogolį (tiksliau jo paminklą) – Remigijus Vilkaitis. Gytis Padegimas pastatė spektaklį pagal Peterburgo apysaką Pamišėlio užrašai, kuriame Pamišėlį vaidino Valentinas Masalskis.

Inga Vidugirytė-Pakerienė

Literatūra

Gogolis

Ar žinote, kad...