kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Romantinė kraštotyra: L. A. Jucevičius, V. Sirokomlė, A. H. Kirkoras


XIX a. viduryje Lietuvos kultūriniame gyvenime susiformavo naujas reiškinys – susidomėjimas kraštotyra, pradėjo formuotis vietinis turizmas. Išpopuliarėjo literatūriniai, publicistiniai kelionių po kraštą aprašymai bei vadinamieji „statistiniai“, moksliniai, Lietuvos regionų aprašai. Tokie tekstai turėjo ir kultūros saugojimo, ir svarbią sklaidos, populiarinimo misiją. Susidomėjimą kraštotyra stiprino Romantizmo epochos Lietuvos istorijos veikalai lenkų ir lietuvių kalbomis (Teodoras Narbutas,
Lietuvių tautos istorija, 9 t., 1835–1841; Simonas Daukantas Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, 1845; Juozapas Ignotas Kraševskis, Lietuva, 2 t., 1847–1850; Motiejus Valančius, Žemaičių vyskupystė, 1848). Dalis romantinės kraštotyros – tai įasmenintos istorijos pasakojimai, praeities įvykius siejantys su asmenine patirtimi, tiesioginiais įspūdžiais ir atsiminimais. Tokių veikalų autoriai – keliautojai po kraštą, renkantys tautos savitumo liudijimus: pasakojantys apie kultūros paminklus, nykstančius, dar išlikusius praeities pėdsakus, kraštovaizdžio ypatingumą, etnografinius regionų bruožus. Kraštotyrinius interesus skatino modernizacijos patirtis, kultūros tradicijos kaitos pojūtis. Veikiant techninėms naujovėms, amžiaus viduryje ėmė keistis ir Lietuvos peizažas. Per Lietuvą buvo tiesiama 1861–1862 m. Peterburgą su Varšuva sujungusi geležinkelio linija (geležinkelis ir traukinys lietuvių literatūroje pirmą kartą paminėti Antano Baranausko Kelionėje Petaburkan). Kelionių aprašymai ir kraštotyros, etnografijos studijos skatino įsisąmoninti žmogaus ryšį su gimtąja vieta, jos praeitimi, į tautinę kultūrą demokratiškai įtraukė ir etnines regiono tradicijas (lietuvių bei gudų).

Vienas pirmųjų kraštotyrinius leidinius lenkų kalba Lietuvoje skelbė žemaitis, dramatiško likimo Vilniaus dvasinės akademijos absolventas Liudvikas Adomas Jucevičius (1813–1846). Knygos
Žemaitijos bruožai (Rysy Żmudzi, 1840), Žemaitijos prisiminimai (Wspomnienia Żmudzi, 1842) yra skirtos autoriaus gimtajam kraštui – buvusios Žemaičių Kunigaikštystės regionui LDK. Žemaitijos prisiminimų „Prakalboje“ autorius išsako savo požiūrį į kraštotyrinių darbų prasmę: „Jau esame nusikratę bjauriu ir mus žeminančiu prietaru, jog tuo tik esą verta domėtis ir stebėtis, ko svetimose šalyse gali pamatyti [...]; nebėra man reikalo kalbėti, jog pažinti, kas yra aplinkui mūsų gimtąją trobą, nūnai yra tapę būtinu dalyku [...].“ Šios knygos siužetas – tai pasakotojo kelionė po Žemaitiją nuo Nevėžio iki Baltijos jūros, atskleidžianti tokio pažinimo prasmę ir vertę. Keliaudamas po savą kraštą žmogus tiesiogiai, asmeniškai patiria jo dabarties tikrovę (susitinka su žmonėmis, stebi jų papročius, gyvenimo būdą), kartu „susitinka“ su krašto praeities pėdsakais. Tokia kelionė leidžia suvokti krašto kultūros savitumą (pažinti „krašto veidą“, anot Jucevičiaus), įsisąmonti savo kultūrines šaknis.
Individualų santykį su pasakojamais dalykais Jucevičiui padeda išreikšti meninis stilius – kaip realistinio pobūdžio dalyje apie religinius atlaidus Šiluvoje ar lyrinės prozos stiliumi parašytame skyriuje „Baltija“. Šioje knygoje Jucevičius paskelbė Silvestro Valiūno istorinę giesmę „Birutė“ lietuvių ir lenkų kalbomis, legendą apie Jūratę ir Kastytį, pateikė skirtingų Žemaitijos gyventojų grupių – dvarininkų, smulkiųjų bajorų, valstiečių – kultūrinius portretus. Ši knyga – turiningas XIX a. vidurio Žemaitijos kultūros, jos gyventojų mentaliteto dokumentas.
Jucevičiaus
Lietuva (Litwa, 1846) sudaryta kaip lietuvių kultūros žinynas, apimantis lietuvių literatūrą, senųjų papročių, apeigų, mitologijos reliktus folklore. Jucevičiaus paskelbta etnografine medžiaga, žiniomis apie lietuvių literatūrą naudojosi kitų šalių XIX a. etnologai ir istorikai.

Kraštotyros ėmėsi ir žymiausias XIX a. vidurio Lietuvos romantinis poetas, rašęs lenkų kalba, Liudvikas Kondratavičius-Vladislovas Sirokomlė (Ludwik Kondratowicz-Władysław Syrokomla, 1823–1862). Kilęs iš Gudijos, 1852 m. pabaigoje atsikėlė į Vilnių, netrukus apsigyveno išsinuomotame dvarelyje Bareikiškėse netoli senosios sostinės. Čia prasidėjo intensyvus Sirokomlės literatūrinis gyvenimas: tais pat metais pasirodė veikiai išpopuliarėjęs jo poezijos rinkinys
Poringės ir lakiosios eilės (Gawędy i rymy ulotne), kraštotyrinės publicistikos knyga, skirta gimtinės kraštui Gudijoje Iškylos po andainykštes mano apylinkes (Wędrówki po moich niegdyś okolicach). Veikiai paskelbtos ir poetą išgarsinusios romantinės poemos Lietuvos dabarties ar netolimos praeities bei istorijos temomis: Kilmingasis Jonas Ąžuolragis (Urodzony Jan Dęboróg, 1854), Margiris (Margier, 1855). Poemos Kilmingasis Jonas Ąžuolragis siužetas ir realijos – tai ryškios, charakteringos scenos iš istorinės Lietuvos bajorijos gyvenimo XIX a., iškalbingi bajorijos mentaliteto liudijimai. Poemos įžanga, prasidedanti emocingu kreipiniu į tėvynę Lietuvą, tapo XIX a. antros pusės lenkų kultūros lietuvių bajorų patriotiniu manifestu šalia Adomo Mickevičiaus poemos Ponas Tadas invokacijos.
Vilniuje Sirokomlė artimai bendravo su istoriku, leidėju, visuomenės veikėju Adomu Honoriu Kirkoru (Adam Honory Kirkor, 1818–1886). Kirkoras kaip tik rengė pirmąjį turistinį vadovą po Lietuvos sostinę
Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes (Przechadzki po Wilnie i jego okolicach, 1856) ir skatino Sirokomlę imtis panašaus darbo, siūlė siužetus jo kūrybai iš Lietuvos praeities. Kirkoro paveiktas, Sirokomlė ėmėsi rašyti poemą Margiris, tuo tikslu išsiruošė į kraštotyrinę kelionę po Lietuvą, aplankė Punią, kurioje vyksta jo poemos veiksmas. Šios ir kelių kitų Sirokomlės kelionių aprašymai susiklostė į knygą Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą (Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna, 1857–1860) – pirmąjį turistinį vadovą po etninę ir istorinę Lietuvą. Sirokomlės poema Margiris pirmąkart literatūroje iškėlė Pilėnų gynimo siužetą kaip gynybinio patriotizmo simbolį, aktualų 1863 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimo prieš Rusijos imperiją išvakarėse. Dar kartą šiuo siužetu pasinaudojo Juozapas Ignotas Kraševskis romane Kunigas (t. y. Kunigaikštis, 1882).

Sirokomlės kūryba atskleidžia XIX a. vidurio literatūrai būdingą glaudų ryšį tarp istorijos veikalų, kraštotyros darbų ir grožinės kūrybos. Šio laikotarpio literatūra išsiskiria dėmesiu krašto istorijai, etninėms tradicijoms, liaudies kūrybai, kultūriniam kraštovaizdžiui, dėl to ji dar vadinama „kraštietiškuoju“ Romantizmu. Ji pasižymi Romantizmo epochoje aktualiomis „tautos charakterio“ paieškomis, išsiskiria išplėtota Lietuvos kraštovaizdžio poetika. Asmens ir tautos charakterį, istorinį likimą literatūra susiejo su vieta, savitu peizažu, atminties paminklais (Paryžiuje 1834 m. išleista Adomo Mickevičiaus poema
Ponas Tadas, 1858–1859 m. parašytos Antano Baranausko poemos Anykščių šilelis, Kelionė Petaburkan). Istorine medžiaga savo kūryboje plačiai naudojosi lenkų rašytojas, Vilniaus universiteto auklėtinis, aktyvus Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalyvis, pasižymėjęs lituanistiniais interesais, Juozapas Ignotas Kraševskis (Józef Ignacy Kraszewski, 1812–1887). 1840–1845 m. Vilniuje jis išleido poetinę trilogiją Lietuvos istorijos tema Anafielas. Ypač populiari buvo pirmoji jos dalis Vitolio rauda – bandymas sukurti lietuvių mitologinį herojinį epą. Panašiu metu pagal išlikusius mitus, surinktą tautosaką buvo sukurti ir kaimyninių šiaurės tautų epai: 1835 m. Elijo Lionroto suomių Kalevala, 1857–1861 m. Frydricho Reinholdo Kroicvaldo estų Kalevo sūnus ar 1888 m. Andrėjaus Pumpuro latvių Lačplėsis. Kraševskio poemoje gana abstrakčiai vaizduojama senovės lietuvių liaudis ir jos herojus Vitolis, jie nepasižymi etnografiniu savitumu. Dėl to su kūrinyje perteikiamais idealais galėjo tapatintis skirtingos etninės kilmės ir kultūrinių nuostatų Lietuvos patriotai. Vitolio rauda buvo meniškai apipavidalinta dailininko Vincento Smakausko grafikos darbais, o dainoms bei raudoms muziką sukūrė iš istorinės Lietuvos kilęs lenkų kompozitorius, 1840–1858 m. gyvenęs ir kūręs Vilniuje, Stanislovas Moniuška (1819–1872). Tautinio atgimimo pradžioje, 1881–1882 m., poetas Andrius Vištelis-Lietuvis į lietuvių kalbą išvertė ir publikavo šį Kraševskio kūrinį kaip lietuvių tautinę tapatybę palaikantį tekstą. Pirmajame laikraščio Aušra numeryje Vitolio rauda buvo pristatyta kaip lietuvių tautai ypač reikšminga knyga, prilygstanti Homero ir Vergilijaus herojiniams epams.
Kraštietiškojo romantizmo literatūra XIX a. viduryje įtvirtino Lietuvos istorijos pasakojimą ir Lietuvos peizažo vaizdinius kaip skirtingomis kalbomis reiškiamos lietuvių tapatybės pagrindus.

Brigita Speičytė






Vladislavas Sirokomlė. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą.Antanas Kulakauskas, Skaidra Žakarytė. Vladislavas Sirokomlė ir jo kelionių po Lietuvą aprašymai.Liudvikas Kondratavičius. Margis.Mykolas Biržiška. Apie Margirio žygio poemą.Sigitas Geda. Giesmė apie gyvybės rasą.Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes.Juozas Maceika. Adomas Honoris Kirkoras. Jo gyvenimas ir darbai.Liudvikas Adomas Jucevičius. Keli žodžiai apie lietuvių kalbą ir literatūrą.Česlovas Milošas. Kur saulė teka ir kur leidžiasi.Liudvikas Adomas Jucevičius. Žemaičių žemės prisiminimai.Vladislovas Sirokomlė. Kilmingasis Jonas Ąžuolragis.Prieplauka ties Tiškevičių rūmais. Fotografas Tiburcijus Chodzka, apie 1905 m.Adomas Honoris Kirkoras.Gedimino pilies kalnas. Fotografas Abdonas Korzonas, 1860 m.Kirkoro PASIVAIKŠČIOJIMAI PO VILNIŲ, titulinis puslapis. 1859 m.Vilniaus Aukštutinės pilies panoraminis vaizdas nuo Neries kranto, 1875 m.Poeto Vladislovo Sirokomlės portretas.Kryžių kalnas XX a. pradžioje.Liudviko Jucevičiaus LIETUVA. Titulinis lapas.Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis Vilniuje. Fotografas Vilhelmas Zacharčikas, apie 1866 m.Griaunama Šv. Juozapo Sužieduotinio bažnyčia. Fotografas Juozapas Čechavičius, 1877 m.

Ar žinote, kad...