Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Baironas

Džordžas Gordonas Baironas (George Gordon Byron, 1788–1824) – žymiausias Romantizmo epochos anglų poetas, simbolinė Romantizmo figūra.
Baironas gimė 1788 m. sausio 22 d. Londone, anglų aristokrato ir škotų dvarininkės šeimoje. Vaikystę praleido Škotijoje, kuri įskiepijo meilę rūsčiam gamtos grožiui, liaudies dainoms ir baladėms. Kembridžo universitete studijavo anglų literatūrą, filosofiją, kalbas. Didelės įtakos Bairono asmenybei turėjo Žano Žako Ruso (Jean-Jacques Rousseau) veikalai, ypač – Ruso skelbiama tautų laisvės idėja. Studijuodamas universitete pradėjo rašyti eilėraščius, išleido pirmąjį rinkinį Laisvos valandos (1807). 1809 m. su savo draugu Kemu Hobhausu (Cam Hobhouse) išvyko į dvejus metus trukusią kelionę, aplankė Portugaliją, Ispaniją, Turkiją, Graikiją, Maltą, Albaniją. Keliaudamas sukūrė dvi poemos Čaild Haroldo klajonės (1812) giesmes, kurios Baironą padarė garsenybe, anglų literatūros pažiba.
1811 m. Baironas užėmė paveldėtą vietą lordų rūmuose ir pradėjo aktyviai dalyvauti politiniame šalies gyvenime. Bairono autoritetą dar labiau sustiprino dvi politinės kalbos: pirmojoje jis gynė maištaujančius darbininkus luditus, nepritarė mirties bausmei luditams, antrojoje – gynė airių katalikus ir reikalavo suteikti Airijai nepriklausomybę.
1815 m. Baironas susituokė su Ana Isabela Milbanke (Anne Isabella Milbanke). Jiems gimė duktė Augusta Ada, kuri vėliau tapo garsia matematike, sukūrė kompiuterio pirmtaką, yra laikoma pirmąja pasaulyje programuotoja.
1816 m. Baironas visiems laikams palieka Angliją. Išvyksta nusivylęs, kad neįgyvendino savo politinių siekių, patyręs visuomenės panieką dėl skyrybų su žmona bei artimų santykių su savo seserimi. Klajonių metų Bairono kūryba persmelkta iliuzijų žlugimo ir herojiško nusivylimo nuotaikų, beje, apėmusių ir visą Europą, kuri po Prancūzų revoliucijos buvo prislėgta Napoleono karų naštos. Baironas baigė Čaild Haroldo klajones, pradėjo rašyti poemą Don Žuanas, sukūrė draminę poemą Manfredas (1817), misteriją Kainas (1921). Gyveno Ženevoje, Venecijoje – mieste, pasmerktame nugrimzti į vandenis, Romoje, kur Koliziejus byloja apie buvusią Graikijos ir Romos didybę, virtusią tik melancholiją keliančiais griuvėsiais, aplankė Vaterlo mūšio vietą, kur sąjungininkų armija galutinai sutriuškino Napoleoną. Paskui įsitraukė į kovas – Italijoje rėmė karbonarus, jiems pralaimėjus, 1823 m. įsijungė į Graikijos kovą prieš turkų Osmanų imperiją dėl nepriklausomybės.
1824-aisiais, sulaukęs 37-erių, Baironas netikėtai mirė. Anglų visuomenė, sujaudinta Bairono mirties, reikalavo, kad vyriausybė padėtų kovojantiems graikams. Didžioji Britanija pasiuntė laivyną, kurio pergalė užtikrino Graikijai nepriklausomybę.
Po mirties Baironas buvo ir aukštinamas (lyginamas su Napoleonu, Gėte (Goethe)), ir menkinamas, vadinamas „vulgariu poetu“, kuris niekuo nepraturtino anglų poezijos. Savo gyvenimu ir kūryba jis įkūnijo romantinį herojų – laisvą, maištaujantį, vienišą, kenčiantį, patiriantį šlovę ir panieką. Bairono kūryba, gyvenimas ir tragiška mirtis įkvėpė Gėtę antroje Fausto dalyje sukurti vaiko Euforiono – Fausto ir Gražiosios Elenos sūnaus – paveikslą. Su Bairono asmenybe siejamas naujas požiūris į menininką kaip nuodėmingą skeptiką, kuris šokiruoja visuomenę ir yra jos atstumiamas, toks požiūris iki šiol tebėra nesvetimas daugeliui menininkų.
Bairono maištingumas atsiskleidžia žinomų siužetų ir motyvų interpretacijose. Lyrinėje-filosofinėje dramoje Manfredas pateikiamas faustiškasis žinojimo motyvas; kai kurie kritikai Manfredą laiko Gėtės Fausto interpretacija. Baironas sukūrė priešybę Gėtės herojui. Manfredo valiai paklūsta dvasios, jis, prislėgtas sielvarto, netrokšta nei valdžios, nei turtų, nei meilės, nei tarnauti žmonijai. Faustas siekia pažinimo, Manfredas apimtas begalinio nusivylimo pažinimu. Gėtės Faustas trokšta gyventi ir veikti, Bairono Manfredas – mirties ir užsimiršimo. Mirties tema toliau plėtojama misterijoje Kainas. Maištingos interpretacijos taikiniu tampa biblinis pasakojimas apie Kaino nusikaltimą – brolio Abelio nužudymą.
Bairono Kainas – ne nusikaltėlis, kokiu yra laikomas Biblijoje, o pirmasis maištininkas žemėje, išdrįsęs sukilti prieš Visatos kūrėjo despotizmą. Baironas Kainą kuria kaip teigiamą herojų, kuris nenori taikstytis su tėvų ir brolio nuolankumu, negali būti paklusnus tironui, kuriam teikia malonumą žmonių kančios, ant altoriaus aukojamos kruvinos aukos. Baironas kitaip interpretuoja ir Liuciferį, – jis įkūnija laisvės ir galios pradą. Nutrenktas į pragarą už laisvamanybę, nepaklūsta dangiškajam tironui. Dievas ir Liuciferis – du nesutaikomi pradai, dvi tolygios galios. Liuciferis skatina Kaino maištą, atveria jam tai, kas buvo ir kas bus, parodo, kokie pasauliai plyti dangaus platybėse, tačiau reikalauja, kad Kainas nusilenktų jo valiai. Kainas atsisako paklusti ir Dievui, ir Liuciferiui. Tačiau įgijęs geistą žinojimą, tapęs laisvas, Kainas tampa ir pačiu nelaimingiausiu žmogumi. Baironas misterijoje paneigia Apšvietos idėjas, tikėjimą, kad proto ir pažinimo galia gali suteikti žmogui laimę, patobulinti pasaulį. Bairono misterijoje žinojimas pakeičia žmogų, tačiau jį nugramzdina į kančias, jis išgyvena savo menkumą.
Bairono sukurti personažai įkūnijo paties rašytojo vaidintus skeptiško šėtono, visuomenės atstumto poeto maištininko vaidmenis. Su Bairono asmenybe siejamos Romantizmo epochai būdingos nuotaikos ir prieštaravimai. Baironas buvo ir deistas, ir laisvamanis, kuris suvokė, kad žmonija kenčia, tačiau Visagalis kūrėjas yra visiškai abejingas savo kūrinių likimui (Kainas). Bairono asmenybė tapo kovotojo už tautų laisvę simboliu. Tačiau, kita vertus, poetas labai didžiavosi savo aukšta kilme, demonstruodavo aristokratiškas manieras. Baironas niekino taisykles, sistemą, bet žavėjosi Antika, laikė ją idealia epocha (poetus romantikus yra palyginęs su barbarais, kurie šalia tobulos graikų šventyklos pastatė mečetę), dėl to vadinamas romantinio sąjūdžio „klasiku“. Skaitytojai suvokia Bairono sukurtų herojų ydas, padarytus sunkius nusikaltimus, tačiau pripažįsta, kad jie žadina susižavėjimą, atrodo kilnūs. Bairono kūryba atskleidžia esmines Romantizmo temas: nesutaikomą dviejų pasaulių – idealo ir tikrovės – atotrūkį, nuodėmės ir bausmės siaubą, žmogaus aistringą pažinimo siekimą ir jo teikiamą sielvartą, vadinamą kosminiu pasaulio sielvartu. Stipriausius išgyvenimus Bairono herojams sukelia mirtis – laiko skatinamas irimas, prieš kurį žmogus patiria savo bejėgiškumą, ir maištas – asmenybės maištas prieš nusistovėjusią tvarką bei vertybes.
XIX a. paplito baironizmo sąvoka – kaip didelių aistrų, tragiško likimo, nusivylimo įprasminimas. Baironizmo populiarumą atspindi ir lietuviška realija: pirmojo lietuvių dramaturgo Aleksandro Fromo-Gužučio dramoje Baisioji gadynė (1895), kurioje vaizduojamas 1831 m. sukilimo pralaimėjimas, bajorės kalbėdamosi prasitaria, kad jas kamuoja baironizmas. Bairono, kovotojo už tautų laisvę, autoritetas paskatino Vincą Kudirką į lietuvių kalbą išversti ir 1894 m. Varpe paskelbti misteriją Kainas.

Aušra Martišiūtė-Linartienė

Literatūra

Baironas

Ar žinote, kad...