Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Stendalis

Vienas žymiausių prancūzų rašytojų Stendalis, kurio tikroji pavardė Anri Belis (Henri Beyle), gimė 1783 m. sausio 23 d. Grenoblyje, advokato šeimoje. Jaunystėje Stendalį viliojo materialinė sėkmė ir materialiniai malonumai. Jis buvo kupinas energijos ir troško visur išbandyti jėgas, tarnavo Napoleono armijoje, 1812 m. dalyvavo žygyje į Rusiją, pakeliui kartu su armija aplankė Lietuvą ir Vilnių. Napoleonui pralaimėjus, iš pradžių buvusi itin sėkminga Stendalio karjera žlugo. Kurį laiką jis gyveno Milane, paskui devynerius metus neturėdamas jokios profesijos ir skursdamas – Paryžiuje. Kurį laiką dirbo konsulu visų užmirštame Čivitavekijos miestelyje, kol galop sunkiai sirgdamas grįžo į Paryžių. Čia po kelerių metų – 1842 m. kovo 23 d. – mirė gatvėje ištiktas širdies smūgio.
Manoma, kad rašytojas yra turėjęs apie šimtą slapyvardžių, nors liko žinomas Stendalio vardu ‒ jį pasirinko pagal žymaus vokiečių menotyrininko Johano Joachimo Vinkelmano (Johann Joachim Winckelmann) gimtąjį miestą. Be rašymo ir kitų menų, jis labai domėjosi matematika. 1822 m. išleistame psichologiniame traktate Apie meilę Stendalis šį jausmą bando apibūdinti matematiniu tikslumu.
Stendalis – realistinio romano pradininkas. Jį domino to meto visuomenės permainos, kintantis gyvenimas. Anot jo, kiekvienas veikėjas turi būti tipiškas savo luomo atstovas, o romanas – to meto visuomenės papročių atspindys. Romanų centre yra jaunas žmogus, jo brendimo kelias, charakterio formavimasis, todėl Stendalio kūriniai dar vadinami auklėjamaisiais romanais. Romane Raudona ir juoda (1830), kuris laikomas programiniu Stendalio kūriniu, vaizduojama ne vien aistringa, paini ir tragiška į aukštuomenę patekusio valstiečių kilmės jaunuolio Žiuljeno Sorelio meilės istorija, bet ir ieškoma ryšio tarp asmenybės ir ją formuojančios visuomenės: tiksliai atkuriama to meto aplinka ir realijos, laikomasi požiūrio, kad visur įsigalėję egoizmas ir veidmainystė, o kilniomis idėjomis dangstomi niekšingiausi nusikaltimai. Siekdamas sukurti objektyvumo įspūdį, šiam romanui Stendalis davė paantraštę „XIX amžiaus kronika“. Kitas rašytojo romanas Liusjenas Levenas (1834–1836, išleistas po autoriaus mirties, 1855) ‒ ne toks niūrus kaip pirmasis, nors jame taip pat akivaizdus noras atskleisti visuomenės ydas, pabrėžiant aplinkybių reikšmę ir poveikį žmogaus gyvenimui. Romaną Parmos vienuolynas (1939) Stendalis sukūrė įkvėptas apsilankymo Italijoje, kur labai susidomėjo jos istorija ir Viduramžių tradicija, kurią toliau tęsia romano veikėjai. Parmos bendruomenė čia priešinama karaliaus dvarui, simbolizuojančiam visuomenę. Tai ir tragiškas, ir kartu žaismingas kūrinys, galimybė parodyti Italijos visuomenę kaip teatrą ir žaidimą.
Stendalio romanų pasakojimas lakoniškas ir griežtas, be stilistinių puošmenų, jo romanuose aiškiai išdėstoma autoriaus politinė ir pilietinė pozicija, tačiau siužetai itin patrauklūs dėl meistriškai suregztos intrigos. Meilė, muzika, aistra, didvyriški žygiai, laimės siekis – tai dalykai, dėl kurių gyvena visi Stendalio veikėjai, todėl jo kūrybą labai mėgsta jauni žmonės.

Neringa Mikalauskienė

Literatūra

Stendalis

Ar žinote, kad...