Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Lazdynų Pelėda

Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjo seserys Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė. Rašytojų tėvas Nikodemas Erazmas Ivanauskas buvo gana stambus Žemaitijos bajoras, valdęs beveik 300 ha žemės, dailininkas, mokęsis Peterburgo, Miuncheno universitetuose. Jis buvo pažįstamas ir susirašinėjo su žymiomis to meto rašytojomis Eliza Ožeškova bei Marija Konopnicka, pats kūrė eilėraščius, rašė į tuometinius kultūros laikraščius lenkų kalba. Ivanausko biografai teigia, kad jis dalyvavo 1863 m. sukilime ir vengdamas represijų išvyko mokytis į Peterburgo dailės akademiją. 1867 m. grįžęs į Paragius vedė dvarininkaitę Karoliną Pečkevičiūtę, 1867 m. rugsėjo 28 d. gimė Sofija, būsimoji rašytoja Lazdynų Pelėda, 1968 m. šeima išnuomojusi dvarą išvyko į Miuncheną, kur Ivanauskas pradėjo studijas Karališkoje dailės akademijoje. Po ketverių metų šeima buvo priversta grįžti dėl prasidėjusių teismų su buvusiais nuomininkais. Kuriam laikui, kol bus suremontuotas visiškai nugyventas namas, šeima apsistojo Šiauliuose, čia 1872 m. gimė antroji duktė Marija. Tėvas buvo priverstas imtis vietinių kunigų užsakymų – tapyti, kopijuoti, atnaujinti šventųjų paveikslus, altorius, stacijas. Tačiau tuo pat metu dalyvavo ir dailės parodose, eksponavo savo paveikslus Peterburge, Varšuvoje. 1881 m. šeima persikėlė nuolat gyventi į Paragius. Rašytojų tėvas Vaidos Ščiglienės apibūdinamas kaip romantikas idealistas, jautrios sielos, meniškas, gyvenimo priverstas rūpintis materialiniais dalykais, herbo paveldėtojas, modernėjant visuomenei nesugebėjęs prisitaikyti ir užsidaręs paveldėtame dvare. Atsiminimuose minima dailininko dirbtuvėje (maliarnėje) ant palangės laikyta kaukolė, gąsdindavusi kaimo moteris. Paties pageidavimu Ivanauskas buvo palaidotas pabrėžtinai kukliai – nedažytame karste. Dukterys, būdamos artimos su tėvu, motiną prisimena kaip bajoriškos tradicijos išauklėtą perdėtai kukliai, iš rankų nepaleidžiančią rankdarbio, „nemokančią galvoti“.
Seserys tėvo buvo mokomos namuose, vėliau pačios lavinosi skaitydamos jo bibliotekoje sukauptas knygas; atsiminimuose Sofija mini ją taip paveikusią „sentimentalią lektūrą“. Tai vienas iš paaiškinimų, kodėl 1891 m. Sofija nusprendžia tekėti už gerokai vyresnio dvarininko Rapolo Pšibiliausko („Svajojau apie heroizmo darbus, pasišventimą, aukas“; I, 49–50) Dar viena iš visiškai nesėkmingai susiklosčiusios santuokos priežasčių – laiške Višinskiui Sofijos minimas noras priartėti prie „prasčiokų“ (VII, 446). 1896–1897 m. Sofija pradėjo artimiau bendrauti su studentais, lietuviškų laikraščių bendradarbiais Vladu Sirutavičiumi ir Povilu Višinskiu. Su pastaruoju buvo pažįstama iš anksčiau – brolis Nikodemas ir Višinskis mokėsi toje pačioje gimnazijos klasėje. Pamažu Sofija įsitraukė į lietuvišką tautinį judėjimą. Manoma, kad lenkiškai ji bus rašiusi dar iki susitikimo, jos sesuo Marija dar paauglystėje rašė eilėraščius, žinoma ir apie lenkišką tėvo Ivanausko kūrybą. Padedama studentų (Sirutavičius taisydavęs jos kalbą, Višinskis konsultuodavęs įvairiais literatūros klausimais), Sofija vis labiau įsitraukia į lietuvių literatūros lauką. Pirmoji jos publikacija – 1898 m. Ūkininke paskelbta apysaka „Našlaitė“. Vėliau Varpe, Naujienose ir kitur pasirodė kiti jos lietuvių kalba rašyti grožiniai tekstai. Per Višinskį Sofija susipažino su Bite, keletą kartų lankėsi Joniškėlyje.
Veikiama demokratinių idėjų Sofija ima kritiškai vertinti savo aplinką – sulenkėjusią bajoriją. Didelės jos kritikos sulaukė ir kunigija. Kaip ir būdinga daugeliui to meto prie tautinio judėjimo prisidėjusių bajorių, ji ėmėsi labdaringos veiklos: rūpinosi įsteigti vaistinę, kurioje neturtingieji galėtų nemokamai gauti vaistų. Rūpindamasi socialiniais visuomenės skauduliais, Sofija svarstė įvairius būdus, kaip būtų galima padėtį keisti – buvo susidomėjusi legendiniu Tado Blindos asmeniu, rinko apie jį medžiagą. Kūryboje socialinės nelygybės klausimai iškyla visu aštrumu.
1903 m. Sofija Pšibiliauskienė, nutraukusi ryšius su vyru, dukra bei sūnumi ir persikėlusi gyventi į Vilnių, buvo jau pagarsėjusi rašytoja. Pragyvenimui rašytoja užsidirbdavo siūdama, siuvinėdama. Kasdieniai rūpesčiai neleido daugiau laiko skirti rašymui. Po spaudos draudimo intensyvėjant kultūriniam gyvenimui Vilniuje Sofija įsitraukė į lietuviškų draugijų veiklą – skaitė savo kūrinius „Vilniaus kanklių“, „Rūtos“ draugijų rengiamuose vakaruose. Dėl nuolatinio skurdo buvo priversta keleriems metams palikti Vilnių, dirbo ir gyveno pas vaistininką Jurgį Milančių Vievyje.
1905 m. revoliucinis laikotarpis laikomas abiejų seserų Ivanauskaičių bendro darbo pradžia. Sofijos sesuo Marija, kaip teigia jų kūrybos tyrinėtojai, pradėjo rašyti anksčiau – keletas jos pirmųjų eilėraščių buvo išspausdinti literatūriniame savaitraštyje Besiada literacka, vėliau išspausdinta apysaka Bez steru (Be vairo). Marija, svajojusi apie muzikantės karjerą, buvo išsiųsta į Šiaulius mokytis praktiškesnio amato – siuvinėti. Devynerius metus praleido Varšuvoje dirbdama tetos dirbtuvėje, didžiąją dalį uždarbio atidavė nusigyvenusiam tėvui, seseriai paremti. 1898 m. išvyko gyventi į Peterburgą, būdama puiki siuvinėtoja iš pradžių mėgino savarankiškai verstis, vėliau gaudavo užsakymus iš drabužių papuošalų dirbtuvės. Šiuo gyvenimo etapu Marija patyrė visus miesto darbininkų klasės vargus. Vėliau įsidarbino Lenkijos socialistų partijos bibliotekoje. 1903 m. ištekėjo už baltarusio studento Vaclovo Lastauskio, per jį susipažino su žymiausiais to laiko baltarusių rašytojais. Po kelerių metų kraustymosi šeima apsistojo Vilniuje. Tuo metu seserys – kadangi Lazdynų Pelėdos slapyvardis jau buvo lengvai atpažįstamas ir turėjo kultūrinę vertę – nusprendė savo kūrinius spausdinti pasirašinėdamos tuo pačiu pseudonimu. 1905 m. buvo išspausdinti pirmieji Marijos apsakymai, juos į lietuvių kalbą išvertė Sofija. Literatūrinis seserų bendradarbiavimas nenutrūko iki pat Sofijos mirties. Marija yra paliudijusi, kad Sofijos atlikti jos kūrinių vertimai buvę gana laisvi, papildyti pačios vertusiosios. Lazdynų Pelėdos kūrybos kritikai laikosi nuomonės, kad Sofija, būdama talentingesnė, versdama sesers kūrinius integruodavo juos į savo kūrybinį kontekstą.
Paskutinius gyvenimo metus sunkiai sirgdama Sofija praleido Paragiuose kartu su seserimi, tuo metu didžioji dalis Lazdynų Pelėdos vardu išspausdintų tekstų buvo parašyti Marijos.
Mėgindami atsekti kūrinių autorystę, kritikai sutaria, kad visi iki spaudos atgavimo Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu išspausdinti kūriniai yra Sofijos Pšibiliauskienės, jai priskiriami ir pirmieji Vilniaus laikotarpio kūriniai („Ir pražuvo kaip sapnas“, „Motulė paviliojo“, „Stebuklingoji tošelė“), Sofijos parašyta ir didžioji apysaka Klaida. Marijai neabejotinai priskiriami tekstai, kuriuose pasakojama apie Peterburgo darbininkų gyvenimą: „Paša“, „Vanka“, „Verpetai“.
Sofija mirė Paragiuose, palaidota Tryškių kapinėse.
Neatsitiktinai pirmųjų Sofijos ir Marijos kūrinių pavadinimai sutampa – 1898 m. išspausdinta Sofijos apysaka Našlaitė, Marijos lenkiškai rašytas ir kultūrinėje spaudoje pasirodęs vienas iš pirmųjų eilėraščių vadinasi „Sieroty“ („Našlaičiai“). Kaip ir pirmosios Sofijos apysakos pagrindinė veikėja Roželė, taip pat ir kitos autobiografinį įspaudą turinčių kūrinių personažės Lėlė („Karalaitė Lėlė“, 1914), Stenia („Naujasis takas“, 1912) po motinos mirties yra užaugintos tėvo ar tolimesnių giminių. Įtrūkis matricentrinėje linijoje atspindi ir pačių rašytojų santykį su bajoriškąją tradicija. Jį pirmiausia komplikavo sudėtingas abiejų seserų ryšys su motina – moterimi, kuri buvo išauklėta bajoriškosios tradicijos ir į kurią taip kritiškai žvelgė jau modernaus tautinio judėjimo, naujai besiklostančių visuomenės, taip pat ir lyčių santykių paveiktos jos dukros. Marijos autobiografijoje piešiamas motinos paveikslas („senoviškai išauklėta, tad ir naivi kaip kūdikis“, „Ji nemokėjo galvoti, visada turėdama rankose rankdarbį, skaičiuodama akutes, stulpelius“) rodo, koks didžiulis atstumas skyrė motiną ir dukteris. Dar vienas dalykas, nulėmęs nevienareikšmį rašytojų santykį su bajoriškąja tradicija bei jos suformuotu moteriškumo idealu, – šeimos požiūris į įpėdinystę. Marijos autobiografijoje su neslepiamu skausmu pasakojama, koks nusiminimas ištikęs jos tėvus gimus pirmajai dukrai, jos seseriai Sofijai, ir kalbama apie visiškos motinos nemeilės patirtį gimus antrajai mergaitei – Marijai, o ne taip lauktam įpėdiniui – sūnui. Abi seserys nuo ankstyvos jaunystės patyrė, kaip realiai veikia stigmatizuojanti, ribojanti lyties apibrėžtis, labiausiai susijusi su bajoriškosios kultūros nulemtu požiūriu į skirtingus moters ir vyro socialinius vaidmenis, jų galimybes. Todėl galima suprasti, kad šių moterų vadavimasis iš su jų lytimi susijusių apribojimų, nemokančios galvoti moters laikysenos, skatino jas kritiškai žvelgti į pačią šiuos apribojimus įtvirtinusią tradiciją.
Lietuvių tautinio atgimimo retorika, daugiausiai formuluota iš valstiečių kilusių naujosios inteligentijos asmenų, taip pat iškėlė ir palaikė kritišką požiūrį į sulenkėjusią bajoriją. Sofija gana lengvai perėmė šią nuostatą, jos tekstuose atsiskleidžiančią per nesutaikomą dvaro ir kaimo antagonizmą. Vaižgantas Lazdynų Pelėdos kūriniuose pasirodantį atvirą priešiškumą dvarui laiko tendencingu ir net neatitinkančiu realybės: dvarai jos apsakymuose griūva (daug sakantys vien jų pavadinimai – Prapuolenių, Skurdiškių, Pagyžių dvaras), dvarininkai visiškai degradavę, ištvirkę, valdomi kūno geidulių. Jų atitolimas nuo gyvenamosios tikrovės ir užsidarymas fantazijų pasaulyje rodosi kaip beprotybė. Apsakyme „Našlaitė“ sunkiai savo jausmuose susigaudanti, lengvai kitų įtakai pasiduodanti Roželė suvedžiojama geru gyvenimu persisotinusio ir jo ištvirkinto ponaičio. Priešingam poliui – sveikos prigimties, atsakomybės, polinkiui į skaistumą atstovauja Liudvikas, kuris ir po visų Roželės nuopuolių (už nesantuokinio vaiko nužudymą ji nuteisiama kalėti) lieka ištikimas ir nepaisydamas aplinkinių nuomonės ją veda.
Atotrūkis nuo savosios tradicijos, naujosios tapatybės paieškos lėmė, kad Lazdynų Pelėdos kūrinių tipažas yra žmogus, neturintis savo vietos – klajūnas. Klajūniškumas ne tik ženklina kūrinių veikėjų bešaknystę, bet ir visišką priklausymą nuo likimo įgeidžių, kurie dažniausiai yra nenuspėjami ir nepalankūs kūrinių herojams. Jau pirmieji Lazdynų Pelėdos kūrybos vertintojai pastebėjo, kad personažų pasirinkimams, veiklai dažnai pritrūksta gilesnio psichologinio motyvavimo, kad šiuose tekstuose ryškus „dirbtinumas, sentimentalizmas, melodramatiniai efektai“ (Vincas Mykolaitis-Putinas). Kaip ir Žemaitės atveju, Lazdynų Pelėdos kūriniuose pasirodantis sentimentalumas (emocijų perteklius) aiškinamas prastos literatūros įtaka. Tačiau savitam pasaulėvaizdžiui priskirtos minėtosios kūrinių savybės melodraminės vaizduotės logiką leidžia atpažinti ne tik Sofijos Pšibiliauskienės kūriniuose, bet ir jos gyvenimo istorijoje. Melodraminiu pasakojimu pirmiausia siekiama veikti adresato emocijas, labiausiai žadinant skaitančiojo užuojautą kūrinio herojams. Todėl neatsitiktinai dauguma Lazdynų Pelėdos kūrinių veikėjų yra likimo nuskriausti – našlaičiai vaikai, vyrų suvedžiotos ir pamestos moterys ir t. t. Siužeto pagrindas – gėrio ir blogio kova, kūrinio veikėjų funkcija, siekiama įkūnyti šiuos kraštutinius polius, todėl jų teigiamos arba neigiamos savybės yra maksimaliai sutirštintos. Moralinė kolizija vyksta siužeto lygmenyje, ji nėra perkelta į veikėjo vidų, todėl dauguma Lazdynų Pelėdos kritikų nuvertina jos tekstus, lygindami juos su to laiko realistine proza, kuri ėmėsi gilinti psichologinį personažo paveikslą. Lazdynų Pelėdos apsakymų personažai labai jausmingi, jų pasirinkimai – ne racionalaus sprendimo išdava, bet emocijų antplūdžio padiktuoti sprendimai. Tikėtina, kad tokia asmens traktuotė atspindi amžių sandūroje kitusį požiūrį į žmogų, kurį labiausiai reprezentuoja tuo laiku iškilusi Zigmunto Froido psichoanalizė. Tuo laiku suabejojama asmens racionalumu, jo veiksmų, pasirinkimų sąmoningumu. Melodramos herojai sunkiai gali reflektuoti savo pačių situaciją, patys įžvelgti jos priežastis. Visišką ir iracionalią asmens priklausomybę nuo galingų jo likimą valdančių jėgų puikiausiai iliustruoja sakmės logika paremti apsakymai „Motulė paviliojo“, „Stebuklingoji tošelė“.
Lazdynų Pelėdos, kaip rašančios moters, gyvenimo trajektorija liudija apskritai to laiko moterų požiūrį į savo galimybes, gebėjimą įsitvirtinti kultūros lauke kaip autonomiškam autoriui (lot. auctor) – autoritetui (nuo lot. auctoritas – įtaka; valdžia). Pirmiau nei dviejų seserų bendras darbas rengiant kūrinius, bendraautorystės užuomazgų galima atpažinti ir nevienaprasmiškuose Sofijos Pšibiliauskienės santykiuose su tautinio atgimimo veikėjais vyrais. Pirmasis, kiek iš laiškų Povilui Višinskiui galima spręsti, Sofijos, jau ištekėjusios moters, mylėtas vyras – kaimynystėje gyvenęs Vladislavas Sirutavičius, studentas, LSDP narys, rengęs pirmuosius Darbininkų balso numerius, pats turėjęs ambicijų rašyti, buvo ir vienas iš pirmųjų Sofijos kūrinių vertintojų bei redaktorių. Iš Sofijos laiškų Višinskiui galima spręsti, kad Vladislavo kritika dažnai buvusi itin aštri, skaudinusi kūrinių autorę, o nutrūkus artimam ryšiui su šiuo žmogumi Sofija prisipažįsta be jo palaikymo sunkiai galinti toliau rašyti („Apsėsdavo mane atmintis praeities, mačiau V[ladislavą], taisantį mano darbą ir teip broliškai atvirai kalbantį su mane, ir daug tokių minčių apnikdavo mane, praeitis stojosi akyse, ir plunksna iškrisdavo, o aš užmiršimo ieškojau sunkiame darbe“, Raštai, t. 7, p. 463–464). Nuolatinis susirašinėjimas ir kita meilės istorija taip pat su jaunesniu vyru – Jurgiu Šauliu liudija autorę ne tik siuntus šiam žmogui savo rankraščius peržiūrėti, greičiausiai ir taisyti, bet ir tikėjus, kad jų ryšys galėtų peraugti į bendrą darbą – įsivaizduodama idealų jų bendrą gyvenimą, ji priduria: „Rašysim ką nors.“ Gana sunkiai išnarpliojamas yra ir vieno iš stambiausių ir didžiausio atgarsio sulaukusių Lazdynų Pelėdos romano Klaida autorystės klausimas. Sesuo Marija atsiminimuose liudija, kad rašydama šį kūrinį Sofija gyveno pas vaistininką Jurgį Milančių, kuris taip pat rašęs ir sykiu perrašinėjęs šį Sofijos tekstą. Iškilus skandalui dėl kūrinyje pateiktos 1905 m. revoliucijos interpretacijos, Sofija gynusis, kad kai kurių teksto vietų nerašiusi, jos esą prirašytos tekstą perrašinėjusio Milančiaus. Kūrybinis seserų bendradarbiavimas greta kitų dviejų moterų Bitės ir Žemaitės bendro darbo – lietuviškų pjesių rašymo – rodo ne tik moterų gebėjimą vienytis ir patirti kitokias (ne autoriaus kaip autokrato) kūrybiškumo formas, bet ir dar gana silpną tikėjimą savimi kaip galinčia rašyti.

Ramunė Bleizgienė

Literatūra

Lazdynų Pelėda

Ar žinote, kad...