Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Višinskis

Povilas Višinskis – visuomenės ir kultūros veikėjas, lietuviškos spaudos bendradarbis, literatūros kritikas, vienas iš Lietuvos demokratų partijos steigėjų.
Višinskis gimė 1875 m. birželio 15 d. laisvojo valstiečio Adomo Višinskio šeimoje. Dešimties metų Povilas įstojo į parengiamąją Šiaulių berniukų gimnazijos klasę. Po 1863 m. sukilimo uždarius Telšių, Panevėžio, Kėdainių gimnazijas, Šiaulių gimnazija buvo švietimo židinys visame Vakarų Lietuvos krašte. Nors tuo metu tai buvo carinės Rusijos mokymo įstaiga, vykdanti visą privalomą rusinimo politiką (mokiniams leista kalbėti tik rusų kalba, per valstybines šventes mokiniai versti eiti į cerkvę), tačiau čia slapta veikė mokinių savišvietos grupelė, turėjusi savo biblioteką, skatinusi gilintis į aktualius visuomeninius klausimus.
Dar mokydamasis gimnazijoje Višinskis ėmė skleisti tautines idėjas artimiausioje aplinkoje. Draugavo su kaimynų Žymantų vaikais, grįždamas iš Šiaulių namo parveždavo lietuviškos spaudos ir Julijai Žymantienei, būsimajai Žemaitei. 1893 m. Žemaitė įteikė Višinskiui pirmąjį savo tekstą, pavadintą „Piršlybos“ (vėliau šis apsakymas pervadintas „Rudens vakaru“).
1891 m. vasarą Višinskis buvo pakviestas į Pečkauskų nuomojamą Užvenčio dvarą mokyti vyresniojo Marijos (būsimosios Šatrijos Raganos) brolio Stepono. Tą vasarą užsimezgė artimas penkiolikmetės Marijos ir šešiolikmečio Povilo ryšys, turėjęs didžiulės įtakos Marijai apsisprendžiant mokytis lietuvių kalbos, pradėti rašyti. Višinskis buvo tas asmuo, kurio raginama Marija Pečkauskaitė pamažu įsitraukė į lietuvišką tautinį judėjimą.
Povilas, nepaklusęs tėvų norui studijuoti kunigų seminarijoje, sykiu su Kalniečiu išvyko studijuoti į Peterburgo universitetą. Višinskis pasirinko studijuoti gamtą ir geografiją. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų, drėgno oro, nuolatinio nepritekliaus sušlubavo Višinskio sveikata. Besimokydamas Peterburge Povilas pradėjo bendradarbiauti su lietuviška spauda, 1894 m. pasirodė jo pirmieji rašiniai Ūkininke, 1895 m. Varpe publikuotas „Paparčio žiedas“. Vaizdelio pagrindinė veikėja – moteris. Galima spėti, kad tekstas buvo skirtas moterų auditorijai kaip vienas iš būdų kelti jų sąmoningumą. Tai gana tipiška XIX a. pabaigos situacija, kai vyras kalba moters vardu, už moterį. Sykiu tai liudija ir vyro atvirumą, gebėjimą „kalbinti“ kitą –besikuriančioje Lietuvos kultūroje moterys tuo metu vis dar buvo menkai pažįstamas kitas.
Peterburge Višinskis įstojo į slaptą Lietuvių studentų draugiją. Į susirinkimus jis atsinešdavo apsvarstyti Žemaitės ir Šatrijos Raganos tekstų, trumpai pristatė ir pačias autores. Petras Avižonis prisimena, kad abu su Višinskiu rūpinosi aptartų kūriniu kalbos taisymu. Su pradedančiomis rašytojomis Višinskis daug susirašinėjo, perduodavo grupelės pastabas, pats dalyvavo nuolatiniame jų ugdymo procese, rūpinosi, kad megztųsi ryšiai tarp kultūrinį darbą dirbančių ir tekstus rašančių žmonių.
Kultūrinė Višinskio veikla gali būti traktuojama kaip nuolatinis tarpininkavimas tarp skirtingų socialinių sluoksnių, tarp vyrų ir moterų. Tarpininko vaidmuo, lavinantis įgytas nuotolis nuo pirminės aplinkos – kaimo, leido Višinskiui kito žvilgsniu pažvelgti į lietuviško kaimo kultūrą.
1896 m. vasarą Peterburgo universiteto Geografijos katedrai paskelbus konkursą atlikti kurios nors tautos antropologinę charakteristiką, Povilas ėmėsi antropologiškai tirti žemaičius. Rinkdamas medžiagą, jis apkeliavo dalį Šiaulių, Telšių, Raseinių ir Kretingos apskričių. Daugiausia dėmesio skyrė valstiečiams dešimtininkams. 1897 m. vasarą praleido Užvenčio apylinkėje užrašinėdamas tautosaką. Žemaičių antropologinis tyrimas turėjo būti sudarytas iš šešių dalių, kuriose turėjo būti aprašyti istoriniai Žemaitijos bruožai, krašto gamta, fiziniai tirtųjų asmenų bruožai, materialinis, visuomeninis, dvasinis gyvenimas, tačiau darbas liko neužbaigtas.
1898 m. Višinskis, grįžęs į Lietuvą, Avižonio rūpesčiu patenka Bitės globon, ilsisi jos namuose, tą pačią vasarą Bitės iniciatyva jaunų žmonių draugija (Višinskis, Kalnietis, Avižonis ir abi seserys Juškytės) patraukia po Lietuvą, norima pažinti istorines Lietuvos vietas, susitikti su tautinio judėjimo priešakyje veikiančiais žmonėmis, asmeniniu pavyzdžiu liudyti, kad Lietuvoje jau yra susipratusio lietuvių jaunimo.
Bitė, Višinskis drauge su kitais bendraminčiais ėmėsi organizuoti lietuviško spektaklio pastatymą Palangoje. 1899 m. parodomas pirmasis viešas lietuviškas spektaklis – suvaidinta viena populiariausių tuo metu pjesių „Amerika pirtyje“. Višinskis po didelio pasisekimo sulaukusio pasirodymo sujudo organizuoti naujų lietuviškų pjesių rašymą – tam darbui jam atrodė tinkamiausios Bitė su Žemaite. Jo raginamos nuo šiol atskirai kūrusios moterys susivienijo ir ėmėsi rašyti dramos kūrinius teatrui. Laiškuose išdėstyti patarimai lietuviško teatro tyrinėtojams leidžia Višinskį tituluoti vienu pirmųjų teatro teoretikų.
Grįžęs iš Peterburgo silpstant sveikatai Višinskis ėmė dirbti namų mokytoju: tarnavo Pavirčiuvės dvare, vėliau persikėlė į Kurtuvėnus mokyti dvarininko Pliaterio vaikų. 1902–1903 m. nuolat lankėsi Putvinskių dvare, Šilo Pavėžupyje, ten buvo rengiami varpininkų posėdžiai, redaguojamas Varpas. Po Kudirkos mirties už medžiagos surinkimą ir persiuntimą į Tilžę buvo atsakingas Višinskis.
Nuo 1899 m. grafų Zubovų dvare pradėtos rengti gegužinės tapo puikia priedanga rinktis varpininkams. 1902 m. Zubovo Dabikinės dvare nuspręsta parengti nuoseklią varpininkų programą. Jos pagrindu buvo paimtas Višinskio „Credo“, paskelbtas 1901 m. Varpe, kur pirmą kartą aiškiai pasakyta, kad varpininkų tikslas – laisva ir nepriklausoma Lietuva. Višinskis į besikuriančią pilietinę tautą siekė įtraukti visus šioje teritorijoje gyvenančius žmones, nepaisant jų tautybės, kultūrinių, kalbinių skirtumų. Demokratinės visuomenės pamatu turėjo būti asmens politinių, religinių pažiūrų laisvė. Višinskio publicistika dėjo pamatus būsimai moderniai demokratinei visuomenei, numatė jos kūrimosi etapus. Knygelėse, populiariai aiškindamas, kas yra konstitucija, žmogaus teisės ir kt., Višinskis išdėstė demokratinės visuomenės veikimo principus, ugdė skaitančiųjų lietuvišką spaudą pilietinę savivoką.
1905 m. dalyvaudamas Didžiojo Vilniaus seimo darbe Višinskis siekė, kad būtų formuluojami ne tik kultūriniai, bet, svarbiausia, ir politiniai Lietuvos siekiai. Jo dėka buvo svarstytas Lietuvos autonomijos klausimas. Seime patvirtintam Lietuvos autonomijos reikalavimui pagrindą davė Lietuvos demokratų partijos politinė programa, kurios svarbiausias nuostatas formulavo Višinskis.
1906 m. Felicijos Bortkevičienės rūpesčiu Višinskis išvyko gydytis į Italiją, tačiau pakeliui sustojęs Tilžėje susirgo greitąja džiova ir balandžio 26 d. mirė Berlyne. Kūnas buvo atgabentas į Vilnių ir čia iškilmingai palaidotas.
Daugumos pažinojusiųjų atsiminimuose Višinskis iškyla kaip charizmatiška asmenybė, turėjusi ypatingų gebėjimų telkti skirtingų socialinių sluoksnių, pažiūrų žmones. Kultūrinė Višinskio veikla laužė ir nusistovėjusius patriarchalinės lietuviškos bendruomenės stereotipus – jo palaikomos į besikuriančios lietuviškos kultūros lauką atėjo moterys: Julija Žymantienė-Žemaitė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Jo pastangomis mezgėsi taip lietuvių literatūrai reikalingi tarpasmeniniai ryšiai, pradėjusių rašyti moterų tekstai atsidūrė lietuviškos inteligentijos dėmesio centre. Višinskio laiškai ne tik ugdė rašančiųjų literatūrinę savimonę, bet ir formavo literatūros augimui būtiną recepcijos, literatūrinės komunikacijos lauką. Višinskio atliktas lietuvių rašytojų „auginimo“ darbas Viktorijos Daujotytės taikliai pavadintas Višinskio akademija.
Kūrinio rašymo, stiliaus, siužeto kūrimo, tikroviškumo klausimus aptariančiuose Višinskio laiškuose randami literatūros teorijos apmatai, įvardintini kaip realizmo programa, besiremianti pozityvistine programa. Ji pabrėžia literatūros visuomeninę reikšmę, svarbų vaidmenį ugdant tautinę savimonę. Vertindamas literatūros kūrinius Višinskis didelį dėmesį kreipė į kūrinio idėjinį vientisumą ir jo poveikį adresatui. Literatūra turi tiesiogiai vaizduoti ir tyrinėti gyvenamąjį pasaulį, socialinės aplinkos įtaką žmonėms, jų tarpusavio santykiams. Tikima objektyvia atvaizduojamąja (mimetine) literatūros galia. Iš literatūros kūrinio laukiama kone sociologiniam tyrimui prilygstančio pasakojimo – literatūra tarsi veidrodis tampa vienu iš būdų objektyviau pažinti gyvenamąją tikrovę. Aptardamas Žemaitės, Šatrijos Raganos kūrinių personažus jis iškėlė ir tipiškumo klausimą – vaizduojami asmenys tik tada atrodo tikroviški ir gali veikti skaitančiojo vaizduotę, kai atitinka tam tikrai žmonių grupei būdingus bruožus. „Tikroviškumo“ principas tampa vienu iš svarbiausių literatūros vertinimo kriterijų ir atvirkščiai – pozityvistiškai orientuota literatūra tampa vienu iš būdu (per)kurti lietuvių tautos realybę.

Ramunė Bleizgienė

Literatūra

Višinskis

Ar žinote, kad...