Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Maironis

Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932) – poetas, katalikų dvasininkas, teologijos daktaras, profesorius.
Gimė 1862 m. lapkričio 2 d. turtingoje laisvųjų ūkininkų Onos ir Aleksandro Mačiulių šeimoje Pasandravyje (dab. Raseinių r.). Augo su trimis jaunesnėmis seserimis netoliese esančiame tėvų ūkyje – Bernotų vienkiemyje. 1874–1883 m. mokėsi Kauno gimnazijoje, pasižymėjo matematiniais gabumais, ėmė domėtis literatūra, pradėjo rašyti eilėraščius lenkų kalba. Baigęs gimnaziją pasirinko literatūros studijas: 1883 m. įstojo į Kijevo universitetą, bet studijomis, mokslo lygiu nusivylė. Po metų išvažiavo į Kauno kunigų seminariją. Studijuodamas skaitė Lietuvos romantikų Adomo Mickevičiaus, Juozapo Ignoto Kraševskio, Vladislovo Sirokomlės kūrybą, Simono Daukanto, Teodoro Narbuto istorinius veikalus. Ši lektūra galutinai suformavo jo tautinį sąmoningumą, o lietuvių poetai Kristijonas Donelaitis ir Antanas Baranauskas sutvirtino pasiryžimą kurti lietuvių kalba. Sudeginęs anksčiau parašytas lenkiškas eiles, ėmė rašyti lietuviškai, tarp bendramokslių pagarsėjo kaip poetas. 1885 m. debiutavo Aušroje, Zvalionio slapyvardžiu nusiuntęs eilėraštį „Lietuvos vargas“. Rašė publicistinius straipsnius į nelegalią lietuvių spaudą (Aušrą, Šviesą).
Pradedantis poetas suvokė populiarios Lietuvos istorijos, parašytos prieinama, šiuolaikiška lietuvių kalba, poreikį, jos reikšmę, telkiant tautinę bendriją ir lietuvių literatūros skaitytojus. Per pirmuosius metus seminarijoje parašė trumpą kompiliacinę Lietuvos istoriją Apsakymai apie Lietuvos praeigą (parašyta 1886, publikuota 1891). Be kitų šaltinių, ją rašydamas rėmėsi lietuvių istoriko Simono Daukanto darbais. Tai buvo pirmoji ištisinė, plačiam skaitytojų ratui skirta Lietuvos istorija lietuvių kalba, aprėpianti lietuvių tautos gyvenimą nuo priešistorės iki dabarties. 1888 m., baigdamas seminariją, sukūrė rankraščiu likusią poemą Lietuva, paremtą poetinės kelionės po Lietuvos kraštą siužetu, dedikavo ją Antanui Baranauskui kaip naujosios lietuvių literatūros pradininkui. Tad pirmaisiais didesniais darbais būsimasis Maironis susikūrė savo poetinio pasaulėvaizdžio atramas – ateičiai atvirą Lietuvos istorinį laiką ir erdvę.
Kūrybingiausias poeto laikas – studijos Peterburgo Romos katalikų dvasinėje akademijoje (1888–1892) ir dveji darbo metai dėstant Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune (1892–1894). Šiuo metu Mačiulis rašė eilėraščius, kurių dalį skelbė nelegalioje dešiniojoje lietuvių spaudoje, sukūrė poemą Tarp skausmų į garbę, kurioje įprasmino lietuvių tautinio atgimimo idėjas ir jaunosios lietuvių inteligentijos gyvenimo realijas. Rusijos imperijai varžant ir slopinant lietuvių kultūrinį gyvenimą, Maironis vis dėlto buvo įsitikinęs profesionalaus lietuvių meno perspektyvomis, jo plėtote ateityje: sukūrė operos libretą Kame išganymas?, kurio centre – žmogaus vertybinių pasirinkimų problema moderniojoje epochoje su jai būdinga ideologinių pozijų įvairove. Pasirinko Maironio slapyvardį, biografų siejamą su poeto gimtinės vietovardžiais – Maironių, Maironiškių kaimų vardais. Dirbdamas Kaune parengė savo pirmąsias grožinės kūrybos knygas – poemą Tarp skausmų į garbę ir poezijos rinkinį Pavasario balsai, kuriame buvo paskelbtas ir libretas Kame išganymas? (išspausdintos Tilžėje 1895 m., nelegalios lietuvių spaudos leidybos centre).
1894–1909 m. Maironis buvo Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, dėstė dogminę ir moralinę teologiją. 1903 m. įgijo teologijos daktaro laipsnį. Kilo bažnytinės karjeros laiptais. Tuo pat metu aktyviai dalyvavo lietuvių visuomenės gyvenime (Peterburgo lietuvių draugijų veikloje, buvo lietuvių spaudos bendradarbis, vienas krikščionių demokratų partijos programos bendraautorių). 1909 m. grįžo į Kauną dirbti Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, iš esmės pertvarkė akademinį ir kultūrinį seminarijos gyvenimą, rūpinosi materialine jos gerove.
Šiuo laikotarpiu Maironis publikavo du atnaujintus Pavasario balsų leidimus (1905 Peterburge, 1913 Kaune), perkūrė savo pirmąją poemą ir 1907 m. ją paskelbė Jaunosios Lietuvos pavadinimu. Kūryboje ėmėsi svarstyti Lietuvos bajorijos požiūrio į lietuvių tautinį judėjimą, lietuvių nutautėjimo temas. Jas kėlė poemoje lenkų kalba Znad Biruty (Nuo Birutės kalno, 1904), kuri skirta lenkakalbiams Lietuvos bajorams, bei didaktinėje-satyrinėje poemoje Raseinių Magdė (1909).
Nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais Maironis toliau vadovavo Kauno kunigų seminarijai, dalyvavo kuriant Lietuvos universitetą (vėliau VDU): nuo 1922 m. buvo Teologijos fakulteto steigimo komisijos pirmininkas, tais pat metais kurį laiką – ir šio fakulteto dekanas. Atsisakęs dekano pareigų nuo 1922 m. iki mirties dirbo Teologijos fakulteto Moralinės teologijos katedros vedėju, dėstė moralinės teologijos kursą. Be šios disciplinos, Maironis universitete yra dėstęs ir lietuvių literatūros istorijos kursus.
Nepriklausomoje Lietuvoje 1920 m. Maironis išleido dar vieną atnaujintą Pavasario balsų rinkinį ir poemą Mūsų vargai – XX a. pradžios lietuvių visuomeninio, politinio gyvenimo kroniką. Ėmėsi rašyti istorines dramas (Kęstučio mirtis, 1921–1930, Vytautas pas kryžiuočius, 1925, Didysis Vytautas – karalius, 1930), kuriose siekė perteikti lietuvių tautos istorinio likimo dramatiškumą. 1926 m. savo lėšomis pradėjo leisti Raštų penkiatomį, apimantį didžiąją kūrybos dalį, daug ką redagavo, taisė.
Mirė 1932 m. birželio 28-ąją Kaune, palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje. Maironio namuose, jo gyventuose kambariuose 1936 m. buvo įkurtas jo muziejus, vėliau tapęs Lietuvių literatūros muziejumi, kuriame kaupiami ir saugomi lietuvių rašytojų rankraščiai, kita archyvinė medžiaga, rengiamos lietuvių literatūrą, rašytojus pristatančios parodos.
Svarbiausia Maironio kūrybinio palikimo dalis – lyrinė poezija. Maironis sukūrė poetinę kalbą žmogaus vidiniam pasauliui (individualiam asmens patyrimui, jausmams, atminčiai, vaizduotei) perteikti. Jo poezija įkūnija Romantizmo epochos estetinius atradimus, kurie tapo modernizmo meno atramomis. Visų pirma tai poezijos subjektas – individas, pasižymintis neišreiškiama dvasios gelme, stipriais išgyvenimais, siekiantis peržengti regimojo, daiktiškojo pasaulio ribas, besiilgintis begalybės („Nuo Birutės kalno“, „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“, „Vasaros naktys“, „Užmigo žemė“, „Pavasaris“, „J. St.“, „Sudieu“). Subjektyvumo raiška atvėrė kelią moderniajai lietuvių poezijai formuotis.
Maironio poetinis pasaulėvaizdis pažymėtas Romantizmo epochai būdingu dideliu pasitikėjimu poezijos žodžiu, jo galia tiesiogiai veikti tikrovę. Maironis pirmasis lietuvių literatūroje sukūrė romantinę poeto ir kūrybos mitologiją. Poetas – tarytum tarpininkas tarp idėjos ir gyvenimo, anapusybės ir realybės, tarp praeities ir ateities („Taip niekas tavęs nemylės“, „Poezija“).
Maironio suformuotas modernusis subjektyvumas apima ir asmens bei tautos santykį. Jis iškyla kaip reikšmingas asmens ryšys su kitais žmonėmis, su istoriniu laiku, su prigimta vieta. Tautiškumas Maironio poezijoje įtvirtinamas kaip žmogaus unikalumo pagrindas. Asmens nelygstamos vertės suvokimas remiasi nuostata, kad visa, kas susiję su atskiru žmogumi – jo kalba, patirtis, gyvenamas laikas, vieta, – nėra atsitiktinis dalykas, o esmingas buvimo žmogumi būdas. Lietuvių tautinė savivoka Maironio poezijoje įgijo šią universalaus žmogiškumo prasmę.
Visų pirma Maironio poezija padėjo užmegzti vertybinį, emocinį santykį su tėvyne Lietuva kaip vieta, savo poezijoje etninę Lietuvą išskyrė iš istorinės Lietuvos (buvusios LDK teritorijos), Lietuvos erdvės vaizdinį susiejo su lietuvių kalba („Kur bėga Šešupė“). Lietuvių savimonėje Maironis įtvirtino poetinę Lietuvos geografiją, kurioje svarbus vaidmuo tenka upėms, jos tampa erdvinę vaizduotę sutelkiančiais simboliais – ypač Nemunas ir Dubysa, taip pat Neris ir Nevėžis. Maironio poezijoje simbolinę vertę įgavo ir istoriniai-kultūriniai Lietuvos teritorijos centrai, tokie kaip Vilnius, Trakai, Kaunas, Birutės kalnas. Poetinė Maironio geografija buvo ypač reikšminga įtvirtinant modernios lietuvių tautos politinę-teritorinę savimonę, atkuriamos valstybės ribų suvokimą. Kartu tėvynė Maironio poezijoje yra ir namai, savas, jaukus pasaulis, išlaikantis atskiro žmogaus gyvenimo pėdsakus, jo atmintį.
Ryškiausiai toks tėvynės vaizdinys sukurtas eilėraštyje „Lietuva brangi“ (1920), kurį galime perskaityti ir kaip Mickevičiaus Pono Tado invokacijos interpretaciją. Tėvynė čia tartum giesmėmis ir poezija „įgarsintas“ kultūrinis kraštovaizdis, turintis istorinės atminties gelmę. Jo grožis – panašiai kaip Baranausko Anykščių šilelyje – padeda užmegzti subjektyvų jausminį, vertybinį ryšį su tėvyne, pojūtį to, kas „brangu“, būtiną tautinei savivokai. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei šis Maironio kūrinys (Juozo Naujalio sukurta melodija) varžėsi su Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“ dėl valstybinio himno statuso.
Modernusis individas yra istorinis asmuo, savo valia veikiantis besikeičiančiame laike, negrįžtančioje jo tėkmėje. Maironio poezijoje pabrėžiamas asmens veiklumas, aktyvumas, poreikis dalyvauti istorinio laiko permainose, palikti savo laike pėdsaką, žymę. Tai įmanu, turint istorinę perspektyvą, istorinę atmintį, padedančią suprasti savąjį laiką, jį paaiškinti, įgyti orientyrų prasmingai veiklai. Maironis besiformuojančiai moderniajai lietuvių tautai sukūrė poetinę istoriją, ryškius istorinės praeities vaizdinius – su Vytauto, Kęstučio, Birutės vardais, herojinių kovų motyvu („Trakų pilis“, „Milžinų kapai“, „Oi neverk, matušėle!“). Poemose Tarp skausmų į garbę, Jaunoji Lietuva išryškėja tėvynės atgimimo per kančią idėja, būdinga XIX a. vidurio romantinei Lietuvos literatūrai. Maironio poezijoje ši atgimimo idėja perteikiama ne tiek akcentuojant kančios reikšmę, kiek optimistinį asmens ryžtą, tikėjimą ateitimi. Tokiu entuziazmu pasižymi populiarios Maironio patriotinės dainos, pvz., „Užtrauksme naują giesmę“. Savo ateities optimizmu ji artima tokiems Romantizmo kūriniams kaip Mickevičiaus „Odė jaunystei“. Šis optimizmas, tikėjimas tautos perspektyva, ugdė ir lietuvių kaip tautinės bendrijos orumo ir savivertės pojūtį po daugiau nei šimtmetį trukusios nelaisvės.
Asmens buvimas laike Maironio poezijoje kelia ir dramatiškus apmąstymus apie savo atskiro gyvenimo laikinumą, trapumą amžių tėkmėje. Tai moderniajai pasaulėjautai artima tema eilėraščiuose „Išnyksiu kaip dūmas“, „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“, „Vakaro mintys“. Netobulas, silpnas žmogus, veikiantis visuomenėje, atkreipia į save kritinį žvilgsnį kandžiose Maironio satyrose.
Maironio poezija pasižymi žanrų įvairove, meninės kalbos kokybe. Šalia išpažintinių, meditacinių, oratorinių eilėraščių kūrė balades („Čičinskas“, „Jūratė ir Kastytis“, „Šatrijos kalnas“), satyras („Spjauki, drauguži, į viską!“), religines giesmes („Marijos giesmė“). Jis pirmasis vartojo silabotoninę eilėdarą, poezijai teikiančią daugiau intonacinių, skambesio galimybių. Įsidėmėtina, kad Maironis – vieno poezijos rinkinio, atnaujinto, pildyto net tris kartus, autorius (Pavasario balsai, 1895, 1905, 1913, 1920). Maironis kūrė formuojantis lietuvių bendrinei kalbai, sekė jos kaitą, taisė savo ankstesnius tekstus pagal įsitvirtinančias normas. Galutinį, šiandien mums pažįstamą pavidalą jo eilėraščiai įgavo 1927 m. pirmajame Raštų tome.
Nuo Maironio prasideda savarankiška lietuvių literatūros tradicijos raida. Ankstesnioji dvikalbė Lietuvos literatūra Maironiui buvo artima ir pažįstama, savo poezijoje jis rėmėsi ja ir ją perkūrė, tačiau tolesnę lietuvių kultūrinę, meninę saviraišką siejo vien su lietuvių kalba. Istorijos, atminties svarba, savo kraštovaizdžio reikšmė asmens tapatybei – tai svarbiausi daugiakalbio Lietuvos Romantizmo, o plačiau – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros – elementai, kuriuos perėmė ir lietuviškai savo kūryboje interpretavo Maironis.
Maironio poezija didelį poveikį darė amžininkų, ne tik poetų, bet ir prozininkų kūrybai, pavyzdžiui, Šatrijos Raganai: jos apysakoje Viktutė (1903) yra sukurta Maironio pirmosios poemos Tarp skausmų į garbę skaitymo situacija, perteikiamas šios poemos daromas poveikis, įspūdis apysakos herojei.
Maironiškąją tradiciją moderniojoje lietuvių literatūroje tęsė ir perkūrė Vincas Mykolaitis-Putinas. Maironis yra tapęs simboline lietuvių tautinio atgimimo figūra, XX a. jo poezija ir asmuo ne kartą veikė kaip tautos rezistencijos atrama, vienas disidentiškos laikysenos orientyrų (plg., Tomo Venclovos ankstyvąjį poetinį kūrinį „Hidalgo“). Maironio ir jo poezijos reikšmę XX a. pabaigos Atgimimo išvakarėse ir jo metais savo kūryboje išreiškė Sigitas Geda (ciklas „Maironio mirtis“), Justinas Marcinkevičius (ciklas „Pavasario balsai Pasandravy“).

Brigita Speičytė

Literatūra

Maironis

Ar žinote, kad...