Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- Preromantizmo literatūra
- Aušra (Auszra)
- Baranauskas
- Basanavičius
- Biliūnas
- Daukantas
- Ivinskis
- Kraševskis
- Krėvė
- Kudirka
- Lazdynų Pelėda
- Lietuvių spauda ir jos kūrėjai
- Maironis
- Mickevičius
- Petkevičaitė-Bitė
- Pietaris
- Radvilaitė-Mostovska
- Rėza
- Romantinė kraštotyra: L. A. Jucevičius, V. Sirokomlė, A. H. Kirkoras
- Strazdas
- Vaižgantas
- Valančius
- Vienažindys
- Vienuolis
- Višinskis
- Vištelis-Lietuvis
- Žemaitė
- Baironas
- Balzakas
- Čechovas
- Dostojevskis
- Floberas
- Gogolis
- Kolridžas
- Kroicvaldas
- Lionrotas
- Mopasanas
- Pumpuras
- Puškinas
- Skotas
- Slovackis
- Stendalis
- Šileris
- Toro
- Vitmenas
- Vordsvortas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Skotas
Valteris Skotas (Walter Scott) ‒ anglų ir škotų rašytojas, gimė 1771 m. Edinburge, Škotijoje, mirė 1832 m. rugsėjo 21 d. Nuo mažens silpnos sveikatos, buvo išvežtas į kaimą, kur gyvavo tautosakos tradicijos. Būsimojo rašytojo vaikystėje girdėtos legendos, baladės, krašto istorija vėliau įkvėpė jį sukurti brandžiausius istorinius romanus. Baigęs mokyklą, Skotas studijavo teisę, bet ir toliau domėjosi tautosaka, rinko škotų liaudies dainas, vertė Gėtės (Johann Wolfgang von Goethe) kūrybą.
Skotas įtvirtino ir teoriškai pagrindė istorinio romano žanrą. Jo kūriniuose vaizduojamas laikotarpis nuo XI m. iki XIX a. pradžios, atkuriami konkretūs įvykiai, paveikę istorinių asmenybių ar paprastų žmonių likimus, romanų veikėjai – įvairių socialinių sluoksnių atstovai: monarchai, didikai, riteriai, kariai, amatininkai, valstiečiai ir visuomenės paribių žmonės – plėšikai, čigonai, elgetos. Pilietinių, religinių, dinastinių karų fone plėtojamas škotiškų romanų Veiverlis (1814), Puritonai (1816), Rob Rojus (1817) veiksmas. Žymiausiame Skoto romane Aivenhas (1819) vaizduojama XI a. Anglija, karaliaus Ričardo Liūtaširdžio laikai. Tuo metu kraštą buvo užkariavę normanai. Tokiame istoriniame kontekste skleidžiasi saksų didiko Sedriko sūnaus Aivenho ir augintinės Rovenos meilės istorija. Panašus ir kitų Skoto romanų principas: veikėjų gyvenimai yra veikiami politinių aplinkybių, istorija nepriklauso nuo atskirų asmenų valios, nors jie gali rinktis ir veikti pagal savo norus, bet garbė, pasiaukojimas, ištikimybė ir kitos riterių vertybės visada svarbesnės už asmeninę laimę. Kventino Dervardo (1823) siužetas kuriamas pagal riterių romano modelį: vaizduojamas garsios škotų šeimos palikuonio, samdomo kareivio Kventino gyvenimas ir jo meilė gražiajai Izabelei istorinių neramumų fone: atkuriama XV a. antrosios pusės Prancūzijos ir Burgundijos situacija, Prancūzijos karaliaus Liudviko XI vykdoma intrigomis paremta grobikiška politika. Liudvikas XI šiame romane yra vienas ryškiausių istorinių charakterių, jis atsiskleidžia ir kaip prieštaringa, ir kaip vientisa asmenybė: diplomatas, pasižymintis politine nuovoka ir gebėjimu susitvardyti, ir kartu – šeimos tėvas, žmogus, kuriam nesvetimos silpnumo akimirkos. Skotas istorines asmenybes vertina pagal jų vaidmenį to meto visuomeniniuose konfliktuose: laimi tas, kuris suvokia istorinius dėsningumus, nors kaip žmogiški charakteriai šie veikėjai nėra patrauklūs.
Skoto kūryba sujungė pagrindinius Viduramžių riterių romano, Renesanso istorinės dramos ir XVIII a. pabaigos gotiškojo romano bruožus; juose yra ir švietėjų romanui būdingo humoro, buities detalių.
Skoto kūryba padarė įtaką ir lietuvių istorinio romano raidai, ypač Vinco Pietario romanui Algimantas, rašytojo, dramaturgo, spaudos darbuotojo Kazio Puidos (1883‒1945) romanui Magnus Dux, Antano Vienuolio romanui Kryžkelės.
Neringa Mikalauskienė