Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Puškinas

Rusų kultūroje Aleksandras Puškinas (1799–1837) yra kultinė figūra, su kuria siejamas nepakartojamas rusų kultūros „aukso amžius“, prasidėjęs 1801 m. ir tragiškai pasibaigęs 1825 m. dekabristų sukilimu. Ši epocha rusų sąmonėje išliko kaip šviesių vilčių, kilnių poelgių, elegancijos, humoro ir kultūros klestėjimo laikotarpis, kurio efemeriškus bruožus Puškinui pavyko įamžinti savo poezijoje. Jis iki šiol yra laikomas „nacionaliniu poetu“, davęs pradžią visai moderniajai rusų literatūrai. Poemomis Kaukazo belaisvis, Bachčisarajaus fontanas, Čigonai Puškinas pradėjo rusų romantinės poemos tradiciją. Poetas ne tik sukūrė pirmąjį rusų romaną Eugenijus Oneginas, bet ir apskritai rusų romano modelį, kurį perėmė vėlesni rusų romano klasikai – Ivanas Turgenevas, Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis ir kiti. Puškino kūriniai istorinėmis temomis – poemos Poltava ir Varinis raitelis, tragedija Borisas Godunovas, romanas Kapitono duktė – suformulavo pagrindines Rusijos socialinio gyvenimo ir jo santykio su individualia būtimi problemas – priešpriešą tarp asmens ir valstybės, laisvės ir paklusnumo, laimės ir lemties. Nuosekliai domėjęsis Europos kultūros istorija, kurios raidą originaliai interpretavo savo draminėje miniatiūroje Scena iš Fausto ir mažosiose tragedijose „Šykštus riteris“, „Akmeninis svečias“, „Mocartas ir Saljeris“ bei „Puota maro metu“, Puškinas išvedė rusų literatūrą į platų Vakarų Europos kultūros kontekstą. Visi šie nuopelnai rusų literatūrai neturėtų nustelbti poeto lyrikos šedevrų, meilės ir draugystės eilėraščių, kurie, kaip ir jo laiškai, iki šiol yra sunkiai pasiekiamas tobulos jausmų ir minčių raiškos pavyzdys.
Puškinas gimė Maskvoje. Jo tėvai buvo trečios eilės pusbroliai ir priklausė senai ir garsiai Rusijos istorijoje Puškinų giminei, kurios pradžią pats poetas siejo su atvykėliu iš Prūsijos Ratša, minimu jau XII a. metraščiuose. Iš motinos pusės Puškino prosenelis buvo Abraomas (Ibrahimas) Hanibalas, Abisinijos kunigaikščio sūnus, vaikystėje kartu su broliu patekęs į turkų sultono nelaisvę. Rusų pasiuntinys Konstantinopolyje išpirko juos iš nelaisvės ir padovanojo carui Petrui I. Grįždamas iš mūšio prie Poltavos Petras I pakrikštijo Hanibalą Vilniaus Piatnickajos cerkvėje, iki šiol stovinčioje Bokšto ir Didžiosios gatvių sankirtoje. Poeto tėvas buvo išsilavinęs žmogus, rašė eiles, bičiuliavosi su Nikolajumi Karamzinu, Vasilijumi Žukovskiu – reikšmingiausiomis to meto rusų literatūros figūromis. Tėvo brolis Levas buvo žinomas poetas, rašęs prancūzų lengvosios poezijos dvasia. Puškinų namuose buvo sukaupta didelė biblioteka, kurios turtais būsimasis poetas, vaikystėje prancūziškai kalbėjęs geriau nei rusiškai, pradėjo naudotis labai anksti ir buvo neblogai susipažinęs su tuomete prancūzų literatūra bei klasikų vertimais į prancūzų kalbą. 1811 m. Puškinas įstojo į ką tik atidarytą Carskojeselo imperatoriškąjį licėjų, įsikūrusį Rusijos valdovų vasaros rezidencijoje. Puškinas mokslais pernelyg nesidomėjo, išimtį darė tik prancūzų kalbai, fechtavimui ir šokiams. Svarbiausias šešerių metų, praleistų licėjuje, rezultatas buvo pažadintas poeto talentas, kurį skatino čia vyravęs kūrybos kultas – beveik visi mokiniai rašė eilėraščius, leido literatūros almanachus, ir Puškinas ne iš karto buvo pripažintas geriausiu tarp jų. Simboline savo poezijos pradžia jis laikė 1815 m. licėjaus viešo egzamino metu perskaitytą eilėraštį „Prisiminimai Carskoje Selo“, kuriuo susižavėjo egzamine dalyvavęs garsiausias iki Puškino poetas Gavrilas Deržavinas.
Baigęs licėjų 1817 m. ir dėl pinigų trūkumo negalėdamas pasirinkti karinės tarnybos, Puškinas tapo Užsienio reikalų kolegijos tarnautoju ir pasinėrė į kunkuliuojantį to meto Peterburgo gyvenimą, aprašytą Eugenijaus Onegino pirmajame skyriuje, – lankė teatrą, operą ir poetų draugijas, šoko pokyliuose, linksminosi husarų vakarėliuose ir diskutavo būsimų dekabristų susirinkimuose. Neturėdamas aiškios politinės programos, jis palaikė bendrus laisvės ir valstybės pertvarkos siekius, tuo metu gan atvirai reiškiamus visuomenėje. Tačiau Puškino odė „Laisvė“, kurioje šie siekiai buvo išsakyti įtaigia poetine forma, kainavo jam tarnybinį pervedimą iš Peterburgo į Kišiniovą, reiškusį poeto ištrėmimą iš sostinės. Tremtis į Pietus (1820–1824) Puškino gyvenime sutapo su Bairono poezijos ir jai būdingo maištingo romantizmo atradimu ir perėmimu. Puškinas turėjo visas sąlygas pasijusti anglų poeto sukurto romantinio herojaus vietoje – buvo tremtinys, atsidūrė stichiškos gamtos ir „laukinių“ tautų krašte: aplankė Kaukazą ir Krymą, kėlėsi laivu per jūrą, klaidžiojo su čigonų taboru po stepę. Bairono poezijoje Puškinas atrado ir romantinio sielos nuovargio paženklintą herojų, kuris atitiko jo paties savijautą atsisveikinant su jaunyste, troškimais ir iliuzijomis. Tokia dvasinė būsena ypač būdinga Kaukazo belaisvio ir Čigonų pagrindiniams veikėjams. Egzotiško ir didingo kalnų gamtovaizdžio detales kaip vidinio sielos peizažo ženklus Puškinas atrado vėliau, sugrįžęs į Kaukazą 1829 m. Tuo metu parašyti jo eilėraščiai „Kaukazas“, „Griūtis“, „Vienuolynas ant Kazbeko“ šiuo požiūriu yra lygintini su Adomo Mickevičiaus keleriais metais anksčiau sukurtais Krymo sonetais. Dviejų poetų keliai susikirto 1827 m. Maskvoje, Puškinui jau grįžus iš tremties. Apie tai rusų poetas rašė eilėraštyje „Jis su mumis gyveno...“, atsiliepdamas į 1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimą, kurį, gindamas imperinę ideologiją, smerkė, tačiau Mickevičių apibūdino tikslia poetine formule: „Jis įkvėpimą dievišką turėjo / Ir žvelgė į gyvenimą iš aukšto“ (vert. Edvardas Viskanta). Manoma, kad įžangines poemos Varinis raitelis strofas, šlovinančias Peterburgo grožį ir jo įkūrėją Petrą I, Puškinas parašė polemizuodamas su Mickevičiaus Vėlinių III dalies fragmentu „Petro didžiojo paminklas“, kuriame pavaizduotas jis pats kaip Mickevičiaus pašnekovas, „genijus rusų kilnus“, kritikuojantis Petro I politiką. Du genialūs vienos epochos poetai, Puškinas ir Mickevičius, politikos srityje, kuri vienodai stipriai abu traukė, buvo nesutaikomi oponentai.
Romantinės pietų poemos atnešė Puškinui pirmojo Rusijos poeto šlovę, tačiau jis pats jau tolo nuo romantizmo. Supratęs, kad nenori rašyti tik apie save, kaip tai numano Bairono įsteigtas romantinis kanonas, Puškinas 1823 m. pradėjo eilių romaną Eugenijus Oneginas, kurį su pertraukomis rašė septynerius metus ir kurio siužetas bei veiksmo vietos buvo tiesiogiai susiję su paties poeto gyvenimu. Pagrindinis romano herojus Oneginas, Peterburgo aukštuomenės dendis ir plevėsa, gauna iš dėdės palikimą ir persikelia gyventi į provinciją. Nuobodžiaudamas kaimo dvaro vienatvėje, jis suartėja su ką tik iš Getingeno grįžusiu poetu Vladimiru Lenskiu, kuris supažindina jį su Larinų šeima – seserimis Tatjana ir Olga, kurią myli ir ruošiasi vesti. Vyresnėlė Tatjana įsimyli Oneginą, rašo jam meilės laišką, į kurį jis, nusivylęs gyvenimu ir bejausmis, atsako racionaliu pamokslu. Iškviestas Lenskio į dvikovą dėl flirto su Olga, Oneginas nušauna savo draugą ir yra priverstas išvažiuoti. Po keleto metų jis sutinka ištekėjusią Tatjaną, tapusią iškilia Peterburgo aukštuomenės dama, susižavi ja, rašo meilės laišką, į kurį dabar ji atsako pamokslu apie tai, kad jai šeimos garbė svarbiausia ir, nors tebemylinti Oneginą, ji niekada jam nepriklausys. Ši nesudėtinga meilės istorija yra papasakota labai plačiame tuometės Rusijos tikrovės kontekste, įtraukusiame sostinės aukštuomenės gyvenimą, provincijos bajorų kasdienybę, kaimo žmonių pasaulėvaizdį bei epochos intelektualinį klimatą, perteikiamą nuorodomis į herojų skaitomas knygas. Visi šie kūrinio bruožai leidžia jį laikyti romanu, t. y. žanru, kuris, pasakodamas apie atskiro žmogaus gyvenimą, parodo jo ryšius su įvairiomis epochos būties plotmėmis. Tačiau Eugenijus Oneginas yra eilių romanas, turintis labai stiprų lyrinį (autorinį) pradą bei ryšius su visa poeto kūryba. Paskutiniai Onegino skyriai buvo parašyti 1830 m. rudenį kartu su mažosiomis tragedijomis ir Belkino apysakomis – pirmąja poeto prozos knyga, kuri atvėrė jo kūryboje prozos periodą, tapusį ir paskutiniu Puškino kūrybos laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu buvo parašytas prozinio lakoniškumo šedevras Pikų dama ir istorinis romanas Kapitono duktė.
Puškinas mirė 1837 m. sausį sužeistas dvikovoje, kurioje gynė savo šeimos garbę.

Inga Vidugirytė-Pakerienė

Literatūra

Puškinas

Ar žinote, kad...