Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Vienuolis

Antanas Vienuolis (tikr. Žukauskas, 1882–1957) – dažnai vienu brandžiausių lietuvių realizmo atstovų vadinamas prozininkas, rašęs apsakymus, apysakas, noveles, legendas, dramas, memuarus, yra parašęs romanų. Rašytojo vieta lietuvių literatūros istorijoje yra dviprasmė. Pirma, jis laikomas vienu ankstyviausių ir reprezentatyviausių literatūrinio realizmo atstovų (ryškiausias pavyzdys – apsakymas Paskenduolė). Antra, tarybiniais metais valdžios spaudžiamas jis parašęs ideologizuotų kūrinių (apysaką Išdukterė, romaną Puodžiūnkiemis), leidusių jį net pavadinti „vienu įžymiausių lietuvių tarybinių rašytojų“, todėl naujoje, nepriklausomybės laikų, literatūrologijoje nėra taip aukštinamas kaip Sovietų sąjungos laikais.
Gimė 1882 m. balandžio 7 d. Ažuožerių kaime (Anyksčių raj.) ir yra vienas iš garsiosios anykštėnų rašytojų trijulės, kartu su Antanu Baranausku ir Jonu Biliūnu (Antanas Baranauskas – jo senelio brolis). 1927 m. Anykščiuose būtent jis ir įkūrė muziejų – pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje (kuris dabar vadinasi A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialiniu muziejumi). Mokėsi Anykščių valsčiaus pradžios mokykloje (1894–1895) ir Liepojos gimnazijoje Latvijoje (1895–1900). Nuo 1900 iki 1914 m. dirbo įvairiose vaistinėse Rusijoje (Maskvoje, Železnovodske, Vladikaukaze) ir Gruzijoje (Tbilisyje), o 1910 m. baigė farmacijos studijas Maskvos universitete. Dar dirbdamas lankydavosi Lietuvoje, bet grįžo tik po Pirmojo pasaulinio karo 1918 m. Gimtinėje toliau tęsė darbą vaistinėse, buvo laikraščių redaktorius ar bendradarbis. Karo metais dirbo karo korespondentu. 1922 m. grįžo gyventi į gimtąsias žemes – Anykščius, kur, be rašytojo darbo, buvo įsteigęs farmacijos verslą, vaistinių; Anykščiuose praleido ir didžiąją dalį likusio gyvenimo. Vienuolis ne tik jaunystėje, bet ir vėliau nemažai keliavo. Kelionių įspūdžiai, lankytos vietos neretai patenka į jo grožinę kūrybą.
Linkstama Vienuolio kūrybą skirstyti į tris periodus: pirmasis – iki Pirmojo pasaulinio karo (1905–1918), antrasis – tarpukario periodas (1918–1940), trečiasis – sovietiniais metais rašyti tekstai (1940–1957). Chronologiškai žvelgiant į autoriaus prozą, pirmieji dar iki Pirmojo pasaulinio karo pasirodę kūriniai – legendos („Amžinasis smuikininkas“, „Užkeiktieji vienuoliai“) bei apsakymai ir novelės („Grįžo“, „Paskutinė vietelė“, „Užžėlusiu taku“, „Pati“, „Aleliuja“, „Kūčių naktį“ ir kt.). Kartais manoma, kad legenda „Užkeiktieji vienuoliai“ turėjusi įtakos ir slapyvardžio pasirinkimui, nors rašytojas vėliau liudijęs, kad Vienuoliu pasirinko vadintis dėl to, kad jautėsi vienišas (pasirašęs Vienuliu, redaktoriai ištaisė į Vienuolis ir šis pseudonimas liko). Minėtos Žukausko biografijos detalės – jo gyvenimas Kaukaze, atsiskyrimas nuo gimtosios žemės – nulėmė naujas temas tuometėje lietuvių literatūroje. Šios ankstyvosios legendos parašytos įvairių kaukazo tautų folkloro motyvais. Prie skirtingų Rytų tautų folkloru paremtų legendų Vienuolis grįš ir Antrojo pasaulinio karo metais: parašys „Kruvino keršto uolą“ (kabardinų), „Gražuolės Lalos kalną“ (azerbaidžaniečių), „Miegančią Aratato mergelę“ (armėnų) ir „Samgorio dykumą“ (gruzinių liaudies motyvais). Vėlyvesniu kūrybos periodu parašo legendų, besiremiančių ir lietuviškuoju folkloru („Anykščių padavimai“, „Šventavartė“, „Naglio kalno lobiai“, „Medvėgalio pilis“, „Platelių ežero paslaptis“).
Populiariausiu Vienuolio tekstu yra tapęs apsakymas „Paskenduolė“ – nėščios ir paliktos Veronikos, nuo kurios galų gale nusigręžia ne tik artimieji, pažįstami, bet ir bažnyčia, dvasinės krizės bei savižudybės istorija (pirmoji laida 1913 m.). Mergina vaizduojama patekusi į ribinę gyvenimo situaciją (apsakymo pradžioje Veronika jau žino esanti nėščia). Ji nežino, kokį kelią pasirinkti – bando išprovokuoti persileidimą, tikisi, kad gal ją palikęs į Ameriką išvykęs „numylėtasis Juozelis“ atsiųs pinigų ir pasikvies merginą pas save. Sykiu kontrastui Vienuolis pateikia jaunuolės linksmą praeitą gyvenimą: vikrumą, darbštumą, pozityvumą, grožį, dalyvavimą susibūrimuose ir „vakaruškose“. Bene svarbiausia „Paskenduolėje“ yra ne tik pačios Veronikos vidiniai išgyvenimai, bet bendruomenės elgesys: visi, į kuriuos kreipiamasi pagalbos ar patarimo, ją atstumia ir sykiu provokuoja dar didesnį dvasinį sugniužimą. Davatka Juozaponienė, į kurią pirmąją mergina kreipiasi pagalbos, ją apšaukia „paleistuve“, o vėliau ir visam kaimui išpasakoja apie Veronikos bėdą. Klebonas ne tik neduoda išrišimo, bet ir palaiko paleistuvystės temą („Paleistuve tu! K…va tu!“) bei rūpinasi tik išore – mano, kad parapijai tokie nutikimai užtrauks nešlovę. Panašiai Veronika atstumiama tėvo, Kaikarių šeimos (pas kuriuos dirba), kaimo jaunimo. Todėl po tokių pažeminimų ir moralinio žlugimo pasirenkamas savižudybės kelias – Veronikos nusiskandinimu ir kaimo žmonių komentarais apsakymas ir užbaigiamas. Veronika ir prieš ją ištikusią pasirinkimo situaciją vaizduojama kaip vieniša, apleista, nes mirę artimiausi žmonės: mama, krikšto mama, o vaikinas Juozelis – pabėgęs „už jūrų marių“. Ryški subjektyvių išgyvenimų ir objektyvios tikrovės nedarna, kontrastas sukelia dramatišką įtampą.
Vienuolio apsakyme svarbūs yra realistiški gamtos peizažų aprašymai – kūrybiški, gausų palyginimų ir vaizdingų posakių arsenalą pateikiantys teksto fragmentai organiškai susieti ir su teksto turiniu. Gamtos detalės nulemia arba atspindi veikėjų jausenas, gali būti suvoktos ir kaip simboliai ar alegorijos. „Paskenduolė“ yra lyriška ir poetiška ne tik dėl vaizdžių gamtos aprašymų, bet ir dėl dėmesio detalėms. Apibendrinant esmingiausius Vienuolio kūrybos bruožus, teigtume, kad jį galime vadinti ir humanistu, savo tekstuose kreipusiu dėmesį į socialines ir politines visuomenės narių problemas. Jo kūriniuose pateikiamas kritiškas žvilgsnis į išnaudojimą, žiaurumą, visuomenės susvetimėjimą. Kad jis sugebėjo gerai reprezentuoti bendražmogiškąsias problemas rodo ir tai, jog Veronikos vardas jau yra suvokiamas kaip kone folklorinio personažo, literatūroje, kine, o ir apskritai lietuvių tautinėje sąmonėje nuolat interpretuojamas, tapęs atskaitos tašku. Neveltui Marcelijus Martinaitis „Paskenduolės“ fabulą ir tipažus yra prilyginęs folklorinei pasakai.
Vienuolis vadinamas realizmo klasiku ir dėl to, kad ėmėsi vaizduoti psichologizuotus veikėjų portretus (kone psichologines analizes). Personažai jo prozoje apmąsto savo poelgius ir likimą. Personažai vaizduojami buitinėje aplinkoje, kasdienėse situacijose, tačiau per šią supančią aplinką bandomi atskleisti vidiniai išgyvenimai. Taigi jo tekstams būdinga veikėjų minčių, jausmų įvairovė, psichinių ir dvasinių būsenų kaita.
Vienuolis buvo labai produktyvus, jo tekstinis palikimas – gausus. Kiti minėtini iki sovietų okupacijos (antruoju kūrybos laikotarpiu) rašyti kūriniai: apysaka Inteligentų palata (1922), romanas Prieš dieną (1925), apysaka Vėžys (1925). Taip pat ir vėlyvesnieji romanai Kryžkelės (1932), Viešnia iš Šiaurės (1933), Ministeris (1935), apsakymų rinkinys Nemigo naktys (1937). Dažna autoriaus kūryboje vienišumo, susvetimėjimo tema. Daugelyje tekstų vaizduojamas inteligentas, vienaip ar kitaip išduodantis savo įsitikinimus, nusikaltęs ar pakliuvęs į negailestingo likimo gniaužtus. Išskirtiniu iš kitų realistų (pavyzdžiui, Žemaitės) jį daro mėgstamas lietuvio inteligento svetimoje užsienio aplinkoje vaizdavimas. Garsiausias pavyzdys – 1933 metais pasirodęs romanas Viešnia iš Šiaurės, kuriame pasakojama Aldonos Tijūnaitytės jaunystės ir brandos istorija Italijoje.
Sovietinės okupacijos metais Vienuolis turėjo paklusti ir pasiduoti ideologinei prievartai. Jam teko perredaguoti savo senuosius tekstus pagal socialistinio realizmo nuostatas, naujai kuriamiems tekstams pritaikyti doktrinos ideologiją. Todėl naujieji romanai ar apysakos – Puodžiūnkiemis, Išdukterė – vadinami rašytais „pagal užsakymą“. Kai kurie to meto skaitytojai, ypač tremtiniai, iš tiesų pasmerkė Vienuolį dėl Puodžiūnkiemio. Vis dėlto, Vienuolis nelaikomas „nuosekliu socialistu“. Buvo tekstų, kurių tarybinių laikų leidiniuose dėl priešiškų ideologijai pažiūrų nesiimta spausdinti (vaizdeliai „Už tėvų kaltes“, „Nemigo naktys“ ir kt.).
Pirmoji Puodžiūnkiemo versija parašyta 1949 metais, o 1952-aisiais ji perredaguota ir pataisyta pagal valdžios reikalavimus. Puodžiūnkiemyje vaizduojamas apgaule ir melu praturtėjęs ūkininkas Jonas Puodžiūnas („buržuazijos“ atstovas), siekiantis dar daugiau praturtėti įvairiais nelegaliais būdais. Tik po vaikų mirties herojus ima suprasti savo ydą – gobšumą, tačiau personažo transformacija neįvyksta. Antrajame romano variante justi perdėtas ideologinis tendencingumas: pabrėžtinė neapykanta tautininkų valdžiai, o Tarybų sąjunga idealizuojama, vaizduojama kaip siektinas liaudies idealas. Panašiai tendencingai parašyta ir ankstyvesnė apysaka Išdukterė (1946), kurioje buožės, turtingieji vaizduojami kaip išnaudotojai. Jonas Žarckus su žmona pasiima našlaitę, kad nereikėtų samdyti darbininkės, susirgusios jos negydo. Kaip ir Puodžiūnkiemyje, tik gyvenimo pabaigoje išnaudotojas vaizduojamas kaip apmąstantis savo godumą ir nuodėmes.
Derėtų paminėti, kad Vienuolis buvo ir dramaturgas, nors šis jo kūrybos laukas menkiau pažįstamas. Per visą kūrybos periodą sukūrė šešis šio žanro kūrinius, visi parašyti ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje (dramos „1831 metai“, „Prieblandoje“, „Tvirtovė“, komedijos „Direktoriaus kabinete“, „Mažas nesusipratimas“ ir „Sūkuriuose“).
„Vienuolio kūryba per penkiasdešimt metų keitėsi nežymiai“ (Eugenijus Žmuida), skirtingų laikotarpių tekstų stilistika ir tematika panaši. Vaizdo tikroviškumas, dėmesys aplinkai, kritinis santykis su socialine tikrove, dėmesys prie bendruomenės nepritapusiems, nusidėjusių atgailai – šie bruožai būdingi daugeliui rašytojo tekstų.

Aistė Kučinskienė

Literatūra

Vienuolis

Ar žinote, kad...