Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- Preromantizmo literatūra
- Aušra (Auszra)
- Baranauskas
- Basanavičius
- Biliūnas
- Daukantas
- Ivinskis
- Kraševskis
- Krėvė
- Kudirka
- Lazdynų Pelėda
- Lietuvių spauda ir jos kūrėjai
- Maironis
- Mickevičius
- Petkevičaitė-Bitė
- Pietaris
- Radvilaitė-Mostovska
- Rėza
- Romantinė kraštotyra: L. A. Jucevičius, V. Sirokomlė, A. H. Kirkoras
- Strazdas
- Vaižgantas
- Valančius
- Vienažindys
- Vienuolis
- Višinskis
- Vištelis-Lietuvis
- Žemaitė
- Baironas
- Balzakas
- Čechovas
- Dostojevskis
- Floberas
- Gogolis
- Kolridžas
- Kroicvaldas
- Lionrotas
- Mopasanas
- Pumpuras
- Puškinas
- Skotas
- Slovackis
- Stendalis
- Šileris
- Toro
- Vitmenas
- Vordsvortas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Slovackis
Julius Slovackis (Juliusz Słovacki) – lenkų poetas, dramaturgas, mistikas, vienas žymiausių lenkų romantizmo atstovų (lenkų modernizmo epochos „Jaunoji Lenkija“ menininkai laikė jį simbolizmo pradininku) – gimė 1809 m. rugsėjo 4 d. Kremenece (Volynės gub., Rusijos imp., dabartinė Ternopilio sritis Ukrainoje), mirė 1849 m. balandžio 3 d. Paryžiuje. 1929 m. jo palaikai iš Monmartro kapinių buvo pervežti į Krokuvą ir palaidoti Vavelio katededroje šalia Adomo Mickevičiaus (Mickiewicz).
Slovackis – Vilniaus universiteto profesoriaus sūnus, 1825–1828 šiame universitete studijavo teisę, jame susipažino su Mickevičiumi, istoriku Joachimu Leleveliu (Lelewel). Nuo 1831 m. kaip diplomatinis revoliucinės vyriausybės pasiuntinys išvyko į Drezdeną, Londoną ir Paryžių, kuriame apsistojo iki mirties. 1836–1838 keliavo po Graikiją, Italiją, Egiptą, Palestiną. Kelionių egzotika, mistiniai išgyvenimai, italų literatūros, tapybos ir skulptūros studijos paliko ryškų pėdsaką jo kūryboje. Taip pat jį veikė Viljamo Šekspyro (Shakespeare) ir Džordžo Bairono (Byron) idėjos.
Paryžiuje Slovackis išleido tris poezijos tomus (1832–1833), kuriuose publikavo ankstyvąsias poemas, dramas ir eilėraščius. Poemose Anhelis (1832, liet. 1923) ir Beniovskis (1841–1846) negatyviai vaizdavo lenkų emigrantus, polemizavo su Mickevičiumi, tikėjusiu ypatinga emigracijos misija. Lenkų literatūros istorijoje reikšmingi poeto eilėraščiai „Išsiskyrimas“, „Himnas (Liūdna man, Dieve!)“, „Mano palikimas“, „Zofijai Bobruvnai“, „Maru apkrėstųjų tėvas“, dramos Kordianas (1833, ryškios aliuzijos į Mickevičiaus Vėlines), Baladinas (1839, liet. 1929), nebaigta istorinė drama Samuelis Zborovskis (1844–1845). Istoriniams įvykiams Slovackis suteikė kosminę dimensiją, įžvelgė antgamtiškų jėgų lemiamą žmonijos likimą. Poemoje Atsiradimas iš Dvasios (1844–1846) ir nebaigtoje poemoje Karalienė Dvasia (1845–1849) dėstė individualistinę herojinę žmogaus kilmės filosofiją, teigė, kad istorija per revoliucijų spazmus gimdo prie Kristaus artėjančią žmoniją. Dvasia įsikūnija į genijus ir ištisas tautas, viena jų – Lenkija, kurią matė kaip kančių išskaistintą Dvasios nešėją.
Slovackis parašė kūrinių lietuviška tematika: Hugo – poema apie kryžiuočius, drama Mindaugas – Lietuvos karalius (1829, liet. 1900), „Lietuvių legiono daina“ (1831); poemoje Susimąstymo valanda (1833), skirtoje nusižudžiusiam draugui, perteiktos romantiškos Vilniaus laikotarpio nuotaikos.
Imelda Vendrickaitė