Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Pumpuras

Andrejus Pumpuras (Andrejs Pumpurs, 1841–1902) - XIX a. latvių nacionalinio atgimimo poetas, rašęs daugiausia tautinio romantizmo stiliumi, literatūrinio epo Lačplėsis autorius, publicistas. Gimė Lieljumpravos valsčiuje, dvaro vyndario šeimoje. Pumpuras nuo pat vaikystės nebuvo įaugęs vienoje vietoje – kartu su tėvais kilnojosi iš vienos sodybos į kitą (viena iš sodybų vadinosi Lačplėsis). Motina buvo išgyvenusi badą ir marą, švedų laikus, daug pasakojo apie savo patyrimus sūnui, įterpdama padavimų, priežodžių ir liaudies dainų. Andrejus bendravo su kaimynais, kurie formavo vaiko pasaulėžiūrą – su kaimo kerėtoju ir burtininku, taip pat bibliofilu, kuris turėjo daug latviškų ir vokiškų knygų, pasakodavo įvairias istorijas ir padavimus – iš ten ir padavimas apie Lielvardės didžiąją pilį. Jį Pumpuras iš dalies panaudojo Lačplėsyje.
Nuo pat mažų dienų Pumpuras buvo smalsus ir gabus vaikas – jis pateko tarp trijų valsčiaus vaikų, siunčiamų į parapijos mokyklą. Mokėsi vokiečių klasėje kartu su valsčiaus amatininkų ir valdininkų vaikais ir baigė mokyklą kaip geriausias mokinys.
1856 m. tėvas atsisakė remti sūnaus mokslus, tad Andrejus griebėsi ūkio darbų, laisvomis minutėmis žinias papildydamas iš knygų. Dirbo įvairiose Latvijos vietose: ėjo lažą, dirbo sielių plukdytoju, staliaus padėjėju, matininko pavaduotoju, vėliau matininku ir dvaro valdytoju. Kai tėvas gavo pasiūlymą iš Lietuvos užimti Mirabelės dvaro vyndario vietą, iš paskos nusekė ir Pumpuras, dirbo spirito varytojo padėjėju, susipažino su lietuvių gyvenimu ir tradicijomis. Tuo metu Pumpuras jau buvo išvaizdus jaunuolis. „Dailaus vidutinio sudėjimo, svajingų mėlynų akių, šviesiais plaukais ir šviesia barzda“, – sakė bičiulis, latvių rašytojas Kaudzyčius Matysas.
Vis dėlto sąlygos poetui gyventi ir kurti buvo labai sunkios, todėl jis persikėlė į Rygą, kur tapo Tomsono trąšų fabriko valdytoju, vėliau atidarė knygų parduotuvę, bet ji nedavė pelno. Tuo metu jis jau buvo vedęs, susilaukė sūnaus, o skurdi buitis netenkino ambicijų, todėl būsimasis poetas žengė beprotišką žingsnį – niekam nieko nesakęs 1876 m. su mažu maišeliu ir keliasdešimčia rublių kišenėje sėdo į traukinį ir išvažiavo į Rusiją. Maskvoje prisijungė prie slavų savanorių ir išvyko į Serbiją dalyvauti serbų laisvės kare prieš turkus. 1876 m. Pumpuras įstojo į armiją, 1878 m. baigė Odesos karininkų mokyklą. Kadangi sunkiai pakėlė Pietų klimatą, 1880 m. grįžo į tėvynę, tarnybos reikalais vyko į Tartu, Panevėžį, daug keliavo po Rusiją, aplankė Kiniją, plaukiojo Ramiuoju ir Indijos vandenynais. Kartą grįžęs iš Kinijos į Latviją susirgo reumatu, gulėjo Rygos ligoninėje, kur 1902 m. Joninių vakarą (birželio 23 d.) mirė.
Pumpuras aktyviai dalyvavo viešuosiuose nacionalinio atgimimo procesuose, buvo matomas asmuo visuomeniniame gyvenime, latvių inteligentų susibūrimuose skaitė savo poeziją. Jo eilėraščius graibstė, mokėsi atmintinai, nes poetine forma Pumpuras išsakė nuotaikas, tuo metu apėmusias visą Latvijos inteligentiją – kad jiems reikia kalbėti sava kalba, dirbti savo darbą, dainuoti savo dainas. Svarbiausias Pumpuro poezijos objektas ir buvo Latvijos žmonių laisvės troškimas.
Trečiajai Latvijos dainų šventei (1888) jis užbaigė rašyti savo žymiausią veikalą – epinę poemą Lāčplēsis (Lašplėšis), kurią skaitytojai entuziastingai priėmė kaip iš nebūties iškeltą tautos epą. Ji sukurta liaudies sakmių motyvais (pats Pumpuras poemą pavadino „epine daina“). Kūrinio pagrindu tapo dar vaikystėje išgirsta legenda apie herojų, kuris iš motinos lokės paveldėjo lokio ausis ir milžinišką jėgą, išginė iš apylinkių mašalus ir visokius baisūnus, kėlė žmones per Dauguvą, o irklams sulūžus, irklavo rankomis, tarnavo pas poną samdiniu – lokiais arė, Velnio malūne kviečius malė, o paskui gavo pono dukrą į žmonas, bet žuvo nuo tamsos riterio, kuris nukirto Lačplėšiui ausis, saugojusias visą jo galią. Lašplėšyje pavaizduota pirmykštė chrestomatinė kova tarp tamsos ir šviesos jėgų.
Pumpuras pasitelkė ne tik legendas apie Latvijos didvyrius, bet ir mitus apie nugrimzdusią pilį, raganas, užburtą salą, kreipė žvilgsnį į tautosaką, liaudies dainas ir tolimą istorinę praeitį, sėmėsi įkvėpimo iš kitų Europos epų ir epinių poemų – Iliados, Odisėjos, suomių Kalevalos ir estų Kalevipoego. Pumpuras veiksmą perkėlė į vokiečių valdymo laikus, o Lačplėsį iš padavimų milžino galiūno pavertė istoriniu herojumi, kuris gynė tėvynę nuo priešų. Šešių sakmių Pumpuro epe greta veikia ir istorinės personos, ir fantazijos pagimdyti veikėjai Spydala bei Laimduota.
Lačplėsis tapo šventu tekstu latviams kovojant už nepriklausomybę, nes plėtojo mintį, kad laisvė, nors ir buvo prarasta šimtmečiams, vėl bus iškovota. Latvių poetas Janis Rainis Lačplėsio motyvais sukūrė filosofinę dramą Ugnis ir naktis, senajai sakmei suteikdamas naują, filosofinį skambesį.
Pumpuras taip pat išleido istorinį kūrinį apie senovės prūsų herojų Herkų Mantą (1875) ir serbų laisvės kovotojus Nuo Dauguvos iki Dunojaus (1895, išleista 1896).

Laura Laurušaitė

Literatūra

Pumpuras

Ar žinote, kad...