Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Čiurlionienė

Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (1886 03 13 Joniškyje – 1958 12 01 Kaune) – literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, prozininkė, švietėja, visuomenininkė. Mokėsi Peterburgo, Rygos gimnazijose, 1904–1907 studijavo mediciną ir filosofiją Krokuvos universitete. 1907 m. dalyvavo pirmajame lietuvių literatūros almanache „Gabija“. 1907 m. grįžusi į Vilnių dirbo Vilties redakcijoje, mokėsi lietuvių kalbos ir redagavimo iš ją rėmusių Vaižganto, Jono Jablonskio, Jurgio Šlapelio.
1907 m. Vilniuje susipažino su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, reto talento dailininku ir muziku (1875–1911), mokė jį lietuvių kalbos. Nuo šių pamokų užsimezgė šiltas ryšys, 1909 m. jie susituokė. Jų bendravimas buvo labai svarbus abiem kūrėjams: sėkmingiausias įgyvendintas Čiurlionių sumanymas buvo kritinės eseistikos knyga Lietuvoje (1910) (Čiurlionis parašė baigiamąjį skyrių apie muziką), ketinta kartu kurti operą „Jūratė“. 1908 m. ir 1909 m. atostogaudami Palangoje abu kūrė panašiomis temomis: ji „Jūrą“ (trumpas fantastines stilizuotas pasakas), jis „Jūros sonatą“, „Fantaziją“, „Preliudą“ ir „Fugą“. Jų meilės istoriją mena 1973 m. išleisti M. K. Čiurlionio Laiškai Sofijai (savuosius laiškus Sofija sudegino). Iškiliai XX a. pradžios menininkų porai skirti filmai (J. Vaitkaus ir E. Ignatavičiaus „Svajonių piligrimas“ (1975), B. Talačkos „Žalčio karūna“ (1986)).
1910–1914 Čiurlionienė mokytojavo Kaune „Saulės” mokytojų kursuose, pirmojo pasaulinio karo metais –Voronežo lietuvių gimnazijoje. Tuo metu parašė lietuvių literatūros apžvalgas Iš mūsų literatūros (1913), Lietuvių literatūros istorijos konspektas (1918).
Kritinės eseistikos knygoje Lietuvoje Čiurlionienė kritiškai vertina Lietuvos kultūros ir visuomenės būklę. Poezijos, dailės, teatro kūrinius analizuoja atsižvelgdama į menų tarpusavio sąsajas, kultūrą regėdama kaip sudėtingą visumą. Susipažinusi su to meto Europos menu, filosofija, Čiurlionienė diegė tuos pačius kaip ir Europos menui vertinimo kriterijus. Čiurlionienė, Juozapas Albinas Herbačiauskas, Vydūnas buvo laikomi literatūros atnaujinimo ideologais Lietuvoje. Kritikės netenkino mene įsigalėjęs realizmas, aiškinamas vien žmogaus psichologija. Ji įžvelgė gilesnę meno paskirtį, per meną tikėjosi esant įmanoma išreikšti neišaiškinamą aukštesnių, dvasios potyrių pasaulį, simbolistinę ir mistinę dvasios gilybę. Propagavo R. Wagnerio, Ch. Baudelaire’o, M. Maeterlincko, L. Andrejevo, H. Ibseno kūrinius, vertino lietuvių dramaturgų Vydūno ir M. Šikšnio pjeses, pritarė simbolistiniams jų kūrybos principams.
Čiurlionienė, kaip ir kiti XX a. pr. lietuvių literatūros kūrėjai, kūryboje ieškojo tautinio savitumo, tautos dvasios apraiškų, lietuvių meninės kūrybos pagrindu laikė tautosaką ir tautodailę, teigė, jog kūryboje atsiskleidžia ir pasirodo nacionalinis charakteris. Čiurlionienė parašė su tautosaka glaudžiai susijusių kūrinių – M. K. Čiurlioniui skirtą tautosakinių siužetų poemą Giria žalioji (1915–1945), pjesę Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių (1932), poemą Mūsų jauja (1910–1954).
Buvo aktyvi visuomenininkė, švietėja, 1925–1938 Lietuvos Universitete (VDU) dėstė lietuvių kalbą. Savo namuose rengdavo kalbos šeštadienius, kuriuos lankydavo literatai, kalbininkai, menininkai. Iš šių susibūrimų atsirado žurnalas „Gimtoji kalba“.
Kritiniuose straipsniuose aukštinusi simbolistinius kūrybos principus, ilgėjusis aukštesniosios dvasinės būties ir idealistinio grožio, savo kūryboje taiklaus žodžio sąmojinga žemaitė liko realistė. Autobiografinėje apysakoje Šventmarė (1937) geriausiai atsiskleidžia jos rašytojos talentas. Vaizduodama atkarpą iš vienos parapijos gyvenimo lietuviškos spaudos draudimo laikais, ji pateikia greitai besivystančių įvykių grandinę, pristato įtaigius tikroviškus tipažus. Šventmarėje perteiktas socialinis, kultūrinis laikotarpio vaizdas, žmogiškas požiūris į bažnyčios ir žmonių santykius.
Didžiausią kūrybos dalį sudaro dramaturgija. Teatras buvo artimas nuo jaunumės – pirmuosiuose lietuviškuose vaidinimuoseČiurlionienėatliko svarbiausius vaidmenis. 1922 drama Aušros sūnūs, kurioje pavaizduoti knygnešių žygiai ir likimai, režisuota Konstantino Glinskio, apkeliavo visą kraštą. Ilgai brandintos alegorinės dramos Riteris budėtojas(1934) pastatymas Čiurlionienei buvo nepriimtinas, ji uždraudė rodyti spektaklį. Lietuvių dramaturgijoje Čiurlionienė brandžiausiai pasireiškė kaip komedijų autorė: didžiulio pasisekimo sulaukę Pinigėliai (1919) su pertraukomis vaidinti beveik 40 metų, Vilos puošmena (1932). Išvertė Moljero Tartiufą, Šykštuolį, G. Flobero Madam Bovari.

Literatūra

Čiurlionienė

Ar žinote, kad...