kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Verlenas


Polis Verlenas (Paul Verlaine, 1844–1896) gimė Mece (Metz), vaikystėje buvo jautrus, svajingas berniukas, trokštantis švelnumo ir meilės; vaikystės nostalgiją jautė visą gyvenimą. Paaugęs ėmė jausti sielos dvilypumą – būseną tarp dviejų traukos centrų, apie kuriuos kalba Šarlis Bodleras (Charles Baudelaire), – Dievo ir Šėtono. Įstojęs į Bonaparto (šiandien – Condorcet) licėjų Paryžiuje, 1862 m. gavo bakalauro laipsnį ir pradėjo dirbti miesto Rotušėje administracijos darbuotoju. Šiai tarnybai nereikėjo atiduoti visų jėgų, tad likdavo laiko poetinio talento puoselėjimui. Verlenas rašė eiles ir lankė literatų kavines, kur susipažino su žinomais poetais ir prozininkais. Literatūrinę karjerą pradėjęs kritiniais straipsniais apie Barbė Dorevili (Barbey d‘Aurevilly) ir Bodlerą, 1866 m. išspausdino eilių garsiame leidinyje
Šiuolaikinis Parnasas ir išleido pirmąjį savo rinkinį Saturniški eilėraščiai (Poèmes saturniens). Nors tikėjo ir rėmėsi parnasiečių idealais (tobula eilių technika, griežta logika, klasikiniais siužetais), pasireiškė originalūs Verleno kūrybos bruožai: neramus, subtilus jausmingumas ir įtaigus, retas muzikalumas.
Grumdamasis su nuolatiniu liūdesiu, Verlenas ėmė išgėrinėti, dėl to jį neretai ištikdavo įniršio priepuoliai. Tėvui 1865 m. mirus, kartais šiurkščiai elgdavosi su motina. Tuo pat metu Verlenas rengė eilių rinkinį
Galantiškos šventės (1869), kupiną elegantiškų, rafinuotų pojūčių raiškos, savotiško įmantrumo, menas menui (l‘art pour l‘art) apraiškų. Galantiškos rinkinio scenos – tai vidiniai peizažai; poetas atskleidė eilėse savo siekius, kartu išlaikydamas dviprasmybę: kartais neaišku, ar lyrinis subjektas nori pabėgti nuo savęs, ar save iš naujo atrasti, o kartais į eiles persismelkia nuoširdaus ir stipraus jausmo ilgesys. Lyrinio subjekto troškimai ėmė pildytis tikrovėje – Verlenas sutiko jauną merginą Matildą, kuri nušvietė sudėtingą jo būtį. Poetas vedė ir kūrė lyrinius eilėraščius, kupinus žavaus paprastumo. Tačiau idilė truko neilgai. 1870 m. Paryžiaus apsiausties metu Verlenas neteko darbo, vėl įniko į alkoholį, o po metų Paryžiuje pasirodžius jaunam genijui Artūrui Rembo (Arthur Rimbaud) paliko šeimą ir išvyko klajoti su Rembo į Angliją ir Belgiją. Tuo metu rašė puikias eiles, kurias sudėjo į rinkinį Romansai be žodžių (Romances sans paroles), – jose jaučiama daug jaunesnio kolegos įtaka. Deja, nuotykis baigėsi tragiškai: po audringo kivirčo Verlenas šovė į savo draugą, jį lengvai sužeidė ir buvo nuteistas dvejus metus kalėti. Kalėjime išgyveno skaudžią sąžinės dramą, atsivertė į tikėjimą, kūrė mistinius eilėraščius, kuriuos vėliau paskelbė rinkinyje Branda (Sagesse) (1881). Išėjęs iš kalėjimo, kelerius metus gyveno vadovaudamasis krikščioniškais idealais, dėstė koledžuose Anglijoje ir Prancūzijoje, paskui nesėkmingai mėgino užsiimti žemės ūkiu. Nebepakęsdamas nuobodulio grįžo prie ankstesnių ydų, o kūryboje derino mistinius polinkius ir kūnišką juslingumą – tai atsispindi rinkinyje Kadaise ir neseniai (Jadis et naguère) (1885). Po motinos mirties 1886 m. liko be finansinės paramos. Kaip tik tada apsižiūrėta, kad Verlenas – didelis poetas. Jis kviestas skaityti paskaitų, trokšta išgirsti jo prisiminimus. Tik kūrėjo jėgos jau seko, o gyvenimo pabaigą vėl lydėjo kontrastai: Verlenas mirė skurde, tačiau visa minia literatų, rašytojų ir jo talento gerbėjų lydėjo poetą į amžinojo poilsio vietą.
Poezijos įtaiga. Kartais Verlenui prikišama intelekto stoka – jo poezija, autoriaus jautrumo įkvėpta, veikia skaitytojo jausmus, įsismelkia iki sielos gelmių. Toks konfidencialus lyrizmas dažniausiai reiškiamas pustoniais, atsiveria pusbalsiu skaitant eiles – tarp Verleno ir jo skaitytojo mezgasi intymus dvasinis ryšys. Poetui negana išsakyti, ką pats jaučia, bet svarbu
leisti, kad tai pajustų skaitytojas, gebėti perteikti įspūdžius simboliniais vaizdais: taip pagunda virsta švininiu dangumi, o Dievo meilė kelia aukštyn kartu su sakalu, snape įsikandusiu kiškį. Verleno impresionistinis peizažas švarus, tyras, jis įgyja ir mistinę reikšmę; dar vadinamas „primityviu“ – lyg pirmykštė gamta iki nuopuolio. Tačiau labiausiai poetinę įtaigą kuria eilių muzika. Verleno kūrybos instrumentas – nelyginė eilutė (dažnai kaitaliojamos trijų, penkių, septynių, devynių skiemenų eilutės). Jokios retorikos, dirbtinių pauzių. Lengvi, subtilūs ritmai kuria sielos judėjimo įspūdį, eilės banguoja tai pailgėdamos, tai susitraukdamos. Verlenas atsisako vyriško ir moteriško rimų kaitaliojimo, jo eilėraščiuose pulsuoja vidinis rimas, aliteracijos, subtilūs disonansai. Lankstūs rimai, garsiniai elementai elegantiškai atskleidžia akimirkos įspūdžius, pusiau sąmoningas svajonės, nostalgijos, laimės ir nelaimės būsenas.
Estetinė norma. XX a. pradžioje Europoje įsitvirtinęs modernizmas pirmiausia reiškėsi poezijoje. Čia plačiai įsigalėjo vadinamasis impresionistinis lyrizmas. Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Skandinavijos kraštuose simbolistų kūryba neatsiejama nuo impresionistinio metodo. Pasak Vytauto Kubiliaus, tą pačią reformą, kurią prancūzų lyrikoje buvo padaręs Polis Verlenas, lietuvių poezijoje padarė Balys Sruoga; jis sukūrė verleniško tipo eilėraštį, kuriame negali būti šiurkščių spalvų ir garsaus riksmo, kuriame kalbama pustoniais ir niuansais, kompozicija remiasi emocinių asociacijų žaismu, o potekstei atitenka plačiausia erdvė, kuriame solinę partiją atlieka pasikartojantys žodžiai ir muzikinis tonas. Ne veltui Sruogos eilėraščiai perša paraleles su prancūzų dainiaus kūryba – lietuvių poetas yra išvertęs Verleno eilių.
Intymi Verleno lyrika imponavo daugeliui lietuvių poetų: neoromantikams ir simbolistams, ypač Jonui Aisčiui, kuris save laikė tikru impresionistu. Tačiau vertimų kraitis kuklus. Balys Sruoga, Kazys Boruta, Alfonsas Tyruolis, Vaclovas Šiugždinis, Jonas Juškaitis, dar keli autoriai mėgino išversti keletą populiariausių prancūzų poeto eilėraščių. Tačiau akivaizdu, kad atkurti vingrias jų melodijas ir originalo dvasią itin sudėtinga (gal geriausiai pavyko Sruogai ir Juškaičiui). Bet svarbiausia, kad lietuvių poezijos kelyje Verleno poezija tebėra tobulos poetinės meistrystės ir estetinės normos pavyzdys.
Nagrinėjant Verleno eilėraščius, į akis krenta grafinis jų pavidalas – jis sukelia simetrijos įspūdį. Rimavimo tvarka, eilėdara, metrinė organizacija kuria subtiliai įvairuojančią melodiką. Poetinė sintaksė, akcentuojanti kylančias, tarsi pabrėžtinai ramiai, sulėtintai tekančias ar besileidžiančias intonacijas, išryškina eilėraščio emocijų skalę. Dažni sintaksiniai paralelizmai pabrėžia būties monotoniją. Leksika tarnauja muzikiniam vaizdui, vyrauja introspekcija, svarbu ne siužetas, o sielos peizažai.

Nijolė Kašelionienė

Polis Verlenas. Eilėraščiai.Polis Verlenas.

Ar žinote, kad...