Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Mieželaitis

Eduardo Mieželaičio (1919–1997) vieta lietuvių literatūros istorijoje gana dviprasmiška. Aktyvus komjaunuolis per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė į Rusiją, ten parašė ir paskelbė pirmąjį eilėraščių rinkinį Tėviškės vėjas (1946), patekusį į komunistų kritikos ugnį ir užtraukusį nemalonę, – Mieželaitis išmestas iš komjaunimo, apribota jo literatūrinė kūryba, taigi kurį laiką poetas užsiėmė vertimais ir rašė knygeles vaikams. Tačiau 1962 m. jo eilėraščių rinkinys Žmogus įvertintas Lenino premija (anuomet reikšmingiausia) ir Mieželaitis tapo ne tik Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos svarbiausiu poetu, reprezentuojančiu sovietinę poeziją užsienyje, jo kūryba versta į daugybę kalbų. Mieželaitis užėmė aukštas pareigas literatūrinėje ir politinėje biurokratijoje (LKP CK narys, SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas), vadovavo rašytojų sąjungai (1959–1970). Premija suteikė Mieželaičiui teisę eksperimentuoti formos srityje, ji tapo moderniosios poezijos priedanga. Rašė ir publikavo storas įvairių žanrų knygas, vadovaudamasis principu „laikas atsirinks“, ir nepakentė kritikos. Tačiau šiandien ne vienas rašytojas, literatūros profesionalas kartoja, kad Mieželaitis buvo vienas techniškiausių lietuvių poetų ir atsirinkti iš jo kūrybos tikrai yra ką. Sovietmečiu iškeltas į neliečiamų dievų panteoną, atkūrus Nepriklausomybę dramatiškai išgyveno niekam nereikalingo žmogaus kompleksą (autobiografinė knyga Nereikalingas žmogus. Akcentai, 2003).
Išleidęs rinktinę Mano lakštingala (1956), nykiame sovietmečio darbininkiškos, socrealistiškos, plakatiškos poezijos kontekste Mieželaitis įsitvirtino kaip lyrinės poezijos atstovas. Ši rinktinė savotiškai apibendrina Salomėjos Nėries ir visų neoromantikų tradiciją, ją aktualizuoja ir įteikia tam tikrą legalumo vizą apie 1930-uosius gimusiai kartai (Justinui Marcinkevičiui, Janinai Degutytei).
Po šios rinktinės pasuko moderniųjų ieškojimų kryptimi ir sukūrė savotišką avangardinę socialistinio realizmo versiją. Eilėraščių ciklas Žmogus ne mažiau dviprasmiškas negu visas Mieželaičio kūrybinis kelias. Mieželaičio Žmogus buvo kompromisas tarp socialistinio realizmo kanono ir jo novatoriškumo, pažangos, dėmesio formai deklaracijos. Poemos turinys atitinka besikeičiančią partijos politiką, o forma gana suprantama ir moderni.
Žmogaus lyrinis subjektas – Žemės ir Visatos šemininkas – atitiko sovietinės imperijos ambicijas dominuoti pasaulyje, teikė sovietiniam žmogui galybės iliuziją ir laisvės patosą. Kadangi visa valstybė buvo kuriama kaip geriausia pasaulio valstybė, kaip kokybiškai naujas žingsnis žmonijos istorijoje, turėjo būti sukurtas ir naujo žmogaus modelis, aiškiai rodantis skirtumus ir pranašumus. Mieželaičio poema tam puikiai tiko.
Naujajam žmogui negalėjo būti nieko neįmanomo, hiperboliškas jo išdidinimas turėjo reikšti ir jo galią pakeisti visą pasaulį, neišsemiamą kūrybinį potencialą. Žmoguje akivaizdus materialistinis pasaulėvaizdis – akcentuojamas jaunas, tvirtas, sveikas kūnas, poetizuojamas gyvybės pulsavimas, ironiškai žvelgiama į nuodėmingumą. Visoje poemoje naujojo žmogaus kūnas, atskiros jo dalys paraleliai gretinamos su žeme („Mano kūnas – Žemės kūnas“), o pačioje pabaigoje žmogus jau susilieja su technika ir taip įgyja dar didesnių, jau antgamtiškų galių. Naujojo laiko herojus – kosmonautas, kuris, kaip ir avangardinis poetas, rašo ne žodžiais, bet žvaigždėmis – visu kosmosu.
Mieželaitis, jaunystėje susitikęs Kazį Binkį ir Balį Sruogą, o vėliau išėjęs Vakarų avangardistų Volto Vitmeno (Walt Whitman), Gijomo Apolinero (Guillaume Apollinaire), Aleno Ginsbergo (Allen Ginsberg), Pablo Nerudos (Pablo Neruda), Roberto Frosto (Robert Frost) ir kitų pamokas, sovietinėje epochoje tęsė avangardo tradicijas. Žodžio „darymas“, sąmoningas atsinaujimas ir eksperimentavimas, žmogaus kūno iškėlimas paimta būtent iš avanagardistų repertuaro. Dinamiškas ir energingas žmogaus paveikslas poemoje kuriamas drąsiai pereinant į verlibrą, kaitaliojant ritmą. Pasak Juozo Girdzijausko, eiliavimo įvairovė kulminaciją pasiekė rinkinyje Autoportretas. Aviaeskizai. Čia dažnai sunku vienareikšmiškai apibrėžti kūrinio eilėdarą dėl pauzių, sinkopinių silabotonikos sutrikimų gausumo ir įvairios polimetrijos.
Iš skirtingų perspektyvų Žmogus vertintas nevienodai. Jam pasirodžius, vyresnės ir konservatyvesnės kartos rinkinys buvo nesuprastas, o Mieželaitis laikytas įžūliu išsišokėliu. Vieniems kūrinys buvo pernelyg modernus, kitiems – per daug plokščias, banalus ar besityčiojantis iš tikro žmogaus. Vėliau lietuvių literatūroje išryškėjo nusiteikimas prieš tokią žmogaus koncepciją (pvz., Justino Marcinkevičiaus Dienoraščiuose be datų), savotiškų tokio žmogaus dekonstrukcijų (Marcelijaus Martinaičio Kukutis). Ir pats Mieželaitis išleido net šešias antikomentarų knygas, bandydamas kurti kitokį, kasdienišką žmogų. Tačiau Žmogus literatūros kritikams leido pridengti, pateisinti ir kitų, dar modernesnių poetų (S. Gedos, V. P. Bložės, M. Martinaičio) ekperimentus.

Rimantas Kmita

Literatūra

Mieželaitis

Ar žinote, kad...