Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Vilimaitė

Bitė Vilimaitė (g. 1943) – lakoniško kūrinio meistrė, sutelkusi didelį meninės informacijos kiekį labai mažoje estetinėje formoje.
Vilimaitė gimė 1943 m. vasario 16 d. Lazdijuose, studijavo Vilniaus universitete filologiją, dirbo Kino žurnale, labdaros įstaigose, iš rusų kalbos vertė grožinę literatūrą.
Nepaisydama įprastų žanro kanonų, Vilimaitė iškart sukūrė savitą trumpos kondensuotos novelės modelį, kuriam liko ištikima. Ji pradėjo talentingai aprašinėti smulkmenas, sukaupusias milžinišką psichinės energijos kiekį, ypač moters pasaulyje. Vilimaitė pirmoji iš lietuvių rašytojų moterų taip išmoningai ontologizavo kasdienybę, buities detalę iškėlė iki metaforos arba simbolio, parodė jos grožį ir vertę. Nereikšminga – nebūtinai neturinti prasmės. Minimalizmo nuostata buvo iššūkis sovietmečio oficiozinei pompastikai ir tuščiakalbystei, prozos gigantomanijai – storiems romanams, plepioms apysakoms, raštų serijoms. Pasakojimo „baltos dėmės“ paliekamos pasitikint adresato vaizduotės kompetencija (vienas novelių rinkinys taip ir vadinosi – Baltos dėmės). Galvok ką nori: ar paauglys nuvežė į kaimą maestro įduotus pinigus stogui užlopyti, ar pragėrė su draugais („Maestro“), – jokių atsakymų, tik punktyras. O rašyta sovietmečiu, kai triumfavo aiškumas ir atsakymai be išlygų, kai dviprasmybė nebuvo toleruojama.
1966–1996 m. prozininkė išleido šešias labai plonas novelių knygas Grūdų miestelis (1966), Baltos dėmės (1969), Obelų sunki našta (1975), Vasaros paveikslėlis (1981), Tėvo vardas (1987), Užpustytas traukinys (1996), kurių visi 145 trumpi kūriniai sudėti į rinktinę Papartynų saulė (2002). Ši knyga garbingai užbaigia lietuvių novelistikos klestėjimo ciklą, už ją rašytojai suteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija (2003).
Vilimaitė parašė ir mažosios prozos knygų vaikams: Pirmūnų šventė (1977), Čiuožyklos muzika (1992), apysaką Rojaus obuoliukai (1981), Mergaitės romanas (2004). Visoje kūryboje pasakotoja yra labai arti savo personažų, kuriems stinga šilumos, meilės, dėmesio, ji ypač atidi mažų ir paaugusių vaikų, suirusios šeimos problemoms.
Vilimaitės novelė sutrumpinta iki kraštutinumo ir konstruojama iš nuotrupų, nuoskilų, pauzių, nukąstų frazių, gražaus įvaizdžio blyksnio, intonacijos vingio, t. y. iš prozai netipiškos efemeriškos materijos. Kurgi slypi trumpojo kūrinėlio įtaiga, jeigu jis toks paprastas? Susiduriame su sudėtingu paprastumu, nes tai, kas pasakyta, yra skalsu, o kas nutylėta, – gilu, esmiška. Pauzės, numanomi praleidimai, sukurdami žaismą tarp teksto ir potekstės, veikia ne tik kūrinio struktūrą, bet apeliuoja ir į egzistencinį ištuštėjimą. Vilimaitės proza turi „galią žeisti“, teigia rašytoja Renata Šerelytė.
Raidos trajektorijų šios rašytojos kūrybai nenubrėši, bet tekstų poetika keitėsi, nes kito estetikos reikalavimai. Debiutiniuose XX a. septintojo dešimtmečio tekstuose justi naivūs gerumo, atjautos, sentimentų atšvaitai, o paskutiniai apsakymai jau ironiški, šiurpūs, su grotesko elementais. Užpustytas traukinys (1996) laikomas beveik nepralenkta labai tankaus teksto mažosios prozos knyga, išleista atgavus Nepriklausomybę, – joje simptomiškai užčiuopamos naujos agresyvėjančio pasaulio būsenos. Prasminis centras – visiškai neapsaugoti vaikai ir senukai. Vaikus atstumia egoistai tėvai, atakuoja iškrypėliai ir banditai, jų polėkius, kūrybiškumą naikina mokykla. Kriminalinės kronikos elementai, hiperbolės dėliojami šalia banaliausių buities mažmožių. Kaip ir absurdo pjesėje, nuplėšiamas mirties šventumas: mirusi senutė guli šalia cemento skiedinio, į prezidentą žvelgia susprogdintos mergytės akys – viena nuo žolės, kita nuo medžio viršūnės („Paukščių miestas“). Nemylimo vienišo berniuko mirtis perteikta santūriais, pranašiškais trumputės novelės „Šaltoji ugnis“ žodžiais: „Jį surado gulintį ta poza, kuria užmiega amžinu miegu visi bedaliai; taip susirietęs, kad kūnas kuo ilgiau išsaugotų šilumą. Jam ant skruostų buvo prišalę ledinės ašaros. Padarius skrodimą skrandyje rasta tik laukinių obuoliukų. Visi stebėjosi – kuo jis buvo gyvas visas tas dienas? Jo nueita didžiulis vargingas kelias į mirtį, kaip į išsigelbėjimą“.
Užpustyto traukinio novelės yra savotiška šoko terapija. Vilimaitės socialinė atida ne pirštu parodoma, o „įpakuota“ maksimaliai glausto pasakojimo karkase, simboliniuose įvaizdžiuose. Rašytoja seismografiškai tiksliai jaučia kintančią visuomenės atmosferą, iš kurios vis labiau traukiasi elementariausias žmogiškumas, kyla individo neišlikimo grėsmė. Apleisti mažamečiai žūsta sukėlę gaisrą („Duona ir cigaretės“), radioaktyvioje zonoje išpampęs monstras uodas praryja vaiko tėvus („Stebuklų nebūna“). Tai užuominos ir ženklai, kad visas pasaulis nesaugus, apimtas destrukcijos.
Tarp personažų nuolat tvyro neištarti klausimai, nutylėti atsakymai. Iškalbingi yra gestai, žvilgsniai, drabužių spalvos ir klostės, meteorologiniai reiškiniai, supančių daiktų tirštuma, rafinuotos ar kičinės detalės, kurios beveik visada atskleidžia psichologines situacijas arba būsenas. Vilimaitės meninė detalė labai vizuali ir visada negailestinga. Ištobulintos retorinės figūros – kūrėjo poetinės technikos, brandos ženklas. Punktyro funkcija didžiulė – jis atstoja siužetą ir atskleidžia žmonių ryšių, santykių trapumą. Tik kūryboje vaikams rašytoja į pasaulį žvelgia nesuvaidintos nuostabos kupinu žvilgsniu. Vaikui atsiveriančio pasaulio rūstumą autorė sušvelnina fantazijos polėkiu, įtaigiai kuria lūkesčių, svajonių atmosferą.
Mikrostruktūros puoselėtoja nejučia sukūrė savo poetinę mokyklą, paveikusią daugelio lietuvių moterų prozininkių stilių – šios savo kūryboje taip pat ėmė gausiai naudoti išradingas menines detales.
Vilimaitė savo skaitytojus įsivaizduoja kaip slaptus gėrio pasiuntinius, kuriuos pažintų „iš švelnios, paslaptingos jų šypsenos ir likimo vėjų plaikstomų drabužių“.

Jūratė Sprindytė

Literatūra

Vilimaitė

Ar žinote, kad...