Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Brazdžionis

Bernardas Brazdžionis (1907–2002) – vienas populiariausių lietuvių poetų, dar gyvas būdamas tapo monumentalia, beveik mitine figūra. Iš neoromantikų kartos jis išsiskyrė aiškiai skelbiama krikščioniškąja pasaulėjauta, aukštojo ir žemojo stilių derinimu, drąsiais kalbiniais eksperimentais, kurie suartino tradicinę krikščionišką ir avangardinę modernizmo poetiką. Į savo viešosios šlovės Olimpo viršūnę poetas įžengė prasidėjus Lietuvos atgimimui, kai 1989 m. pirmą kartą po ilgos pertraukos apsilankė tėvynėje ir buvo ant rankų nešiojamas po teatrų sales ir mitingus. Kaip tik tada knygynuose pasirodė 100 tūkstančių egzempliorių tiražu išleista Poezijos pilnatis – viso gyvenimo eiliuotos kūrybos rinktinė, suvokta kaip iššūkis žlungančiai sovietinei santvarkai. Lietuva buvo pakerėta politinio pasipriešinimo dvasią kurstančios lyrikos, kuri ankstesniais dešimtmečiais skaityta konspiracinėmis sąlygomis („Šaukiu aš tautą“, „Aš čia – gyva“).
Žmonių reakcija į Brazdžionio pasirodymą literatų scenoje jau tarpukariu pasižymėjo audringumu: abejingų nepalikdavo įtaigios romantinės kaukės (neregys, klajūnas, pranašas) ir išlavinta deklamacija. Anuometinius Kauno literatūros vakarus prisimindamas, tų laikų studentas Alfonsas Nyka-Niliūnas pažymėjo, kad net universiteto profesūrą pribloškė Brazdžionio pasirodymas, ypač iki kraštutinumo įtemptu balsu perskaitytas „Paskutinis pasmerktojo myriop žodis“. Brazdžionis, kitaip negu elegiškasis Aistis, nuo pat ankstyvųjų kūrybinių bandymų vengė intymaus kalbėjimo, jo balsas aidėjo, laužė užtvaras, skatino lietuvių poeziją išeiti iš nuošalios valstiečio pirkios į kalnuotą, vėjams atvirą lauką, kur akį traukia Jeruzalės griuvėsiai, spindintis Antikos palikimas, Dievo valią liudijantys aukštieji skliautai.
Pirmąjį eilėraštį Brazdžionis paskelbė dar 1924 m. laikraštyje Pavasaris. Tačiau ankstyvieji knygelėmis virtę kūrinėliai (Baltosios dienos, 1926; Verkiantis vergas, 1928) kritikų dėmesio nesulaukė, užtat brandesnis, jau studijuojant Vytauto Didžiojo universitete išleistas eilėraščių rinkinys Amžinas žydas (1931) sukėlė triukšmingą reakciją, buvo lyginamas su „trečiafrontininkų“ literatūrinėmis provokacijomis. Modernus katalikas tada buvo dar tik besiformuojantis lietuvio tipas, o jį įkūnijančiai kūrybinės inteligentijos stovyklai, veikiamai Naujosios Romuvos žurnalo, buvo lemta užimti reikšmingesnes visuomenines pozicijas jau išeivijoje.
Kartais ankstyvojo Brazdžionio lyrikoje sunku atskirti, kur kalbama nuoširdaus krikščionio, o kur pasaulio nuodėmingumą į save sugeriančio laisvos dvasios individo vardu: „Naktis juoda, kaip neįskaitomas talmudas, / Prispaudžia mano širdį su ranka juodžiausia, / Ir dūšia pasiilgusi, nuliūdusi / Jau nieko, nieko, nieko nebeklausia“ („Susigalvojimas“). Poezijos žodynas išsiskiria archaizmais, svetimybėmis ir gausybe biblinių aliuzijų, neretai perimtų iš senųjų religinių raštų. Mėgaujamasi Senojo Testamento vietovardžių fonetiniu skambesiu: „Vargas tau, Karazaim, vargas tau, Bethsaida“; „Kaip gyvenimas Galaado piemens“; „Ko nenusilenkei dailidei Kanaano“ ir t. t.) Greta šių ne visiems suprantamų nuorodų – modernaus miesčionio leksika, laikraštinių reklamų koliažas: „Misingio miestas kvepia / Pavasario lelijų mon bijou“; „O, kad aš būčiau ant jos skruosto, / Aš geras Nivea creme’as“ („Botanika“).
Polemikos ir skaitytojų nuostaba netrukdė Brazdžioniui įsitvirtinti tarp kolegų ir bendraamžių kaip kartos idėjiniam lyderiui. Jis buvo aktyvus šatrijietis, vadovavo studentų humanitarų draugijos literatūrinei sekcijai. 1934 m. baigęs universitetą, mokytojavo gimnazijose, 1937–1939 m. dirbo „Sakalo“ leidykloje, išleidusioje daug lietuvių klasikų knygų. 1940–1944 m. vadovavo Maironio literatūros muziejui, tapo autoritetingu redaktoriumi ir recenzentu, skelbė straipsnius daugiausia katalikiškoje kultūrinėje spaudoje .
1932 m. išleistas rinkinys Krintančios žvaigždės rodė vis stiprėjantį Brazdžionio polinkį į klasicizmą, nutolimą nuo avangardinės poetikos, atsivėrimą religinei tematikai, nebesidangstant ironiško subjekto kaukėmis. Jo poezija pripažinta kritikų ir įtraukta į klasikos kanoną: 1936 m. rinkinys Ženklai ir stebuklai pelnė „Sakalo“ premiją, o 1939 m. rinkinys Kunigaikščių miestas, kuriame atsispindėjo entuziazmas dėl Vilniaus atgavimo, buvo apdovanotas Valstybine premija. Kai kurie poeto gerbėjai pranašo toną vis labiau įvaldantį Brazdžionį ėmė laikyti teisėtu Maironio įpėdiniu. Formos bandymai prislopo, išsilygino rimų kontrastai, ryškesni tapo būties prasmės motyvai, jau mažiau dengiami svetimkalbių dekoracijų.
Pirmoji bolševikinė okupacija 1940–1941 m. poetui buvo sunki: Maironio muziejaus likimas pakibo ant plauko, Brazdžionis nebuvo priimtas į pertvarkytą LSSR rašytojų sąjungą, jam nuolat grėsė suėmimas. Pranašu, šaukiančiu tautą budėti ir kovoti, sergstinčiu nuo paklydimų, Brazdžionis tapo Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai be vokiečių okupacinės cenzūros žinios pasirodė rinkiniai Šaukiu aš tautą (1941), Iš sudužusio laivo (1943), ligtolinį kūrybos kelią apibendrinanti rinktinė Per pasaulį keliauja žmogus (1943). Ankstyvosios lyrikos dinamišką, per gyvenimą keliaujantį subjektą keičia statiškas šauklys, oratorius, kviečiantis laikytis įsikibus gimtosios žemės, saugoti tautos pamatus katastrofų laikais. 1944 m. jis kartu su karo pabėgėlių banga persikėlė į Vokietiją, 1949 m. atsidūrė JAV, Bostone, kur rūpinosi Lietuvių enciklopedijos redagavimu, o 1955–1972 m., persikėlęs į Los Andželą, redagavo žurnalą Lietuvių dienos. Visuomeninėje veikloje stengėsi pakilti virš partinių interesų, vengė skelbti publicistinius straipsnius kokių nors partijų leidiniuose.
Išeivijoje Brazdžionis leido deklaratyvaus turinio, tautinį sąmoningumą mobilizuojančius eilėraščių rinkinius (Svetimi kalnai, 1945; Šiaurės pašvaistė, 1947; Didžioji kryžkelė; 1953; Vidudienio sodai, 1961; Po aukštaisiais skliautais, 1989), kuriuose jau nebuvo stilistinių naujovių. Poeto talentas pamažu ėmė skęsti dienos aktualijose, išeivijos bendruomeninių reikalų rutinoje (1961–1965 ir 1980–1983 m. jis vadovavo Lietuvių rašytojų draugijai). Neretai Brazdžionis kritikuotas dėl perdėto susireikšminimo, ironiškai pašieptas jaunesnių kūrėjų (žinomas jo konfliktas su Antanu Škėma).
Brazdžionis – ir gerai žinomas vaikų poetas, pasirašinėjęs Vytės Nemunėlio slapyvardžiu, parašęs nemažai knygelių mažiesiems skaitytojams (Mažųjų pasaulis, 1931; Vyrai ir pipirai, 1938; Meškiukas Rudnosiukas, 1939; Gintaro kregždutė, 1943 ir kt.). Vaikams rašytoje poezijoje atsiskleidžia šviesioji, linksmoji Brazdžionio asmenybės pusė: eilėraščiai pilni konkrečių, net ir mažiausiems vaikams suprantamų įvaizdžių, jų kalba skambi, vaizdinga, ekspresyvi, daug perėmusi iš tautosakos – vaikiškų žaidimų, skaičiuočių, pasakų.
Nugyvenęs ilgą ir gražų gyvenimą, Brazdžionis mirė 2002 m. liepos 11 d. Los Andžele, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Manfredas Žvirgždas, Viktorija Šeina

Literatūra

Brazdžionis

Ar žinote, kad...