kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Marcinkevičius


Justinas Marcinkevičius (1930–2011) – poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas. Baigęs lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete, dirbo įvairiose redakcijose, organizavo literatūrinį gyvenimą, bet greitai atsidėjo tik literatūriniam darbui.
Marcinkevičiaus dramos sovietmečiu laikytos tautiškumo, lietuviškumo, etiškumo, dvasingumo etalonu, o pats poetas vertintas kaip vienas didžiausių to meto autoritetų. Marcinkevičius skaitytojų buvo pasirinktas kaip svarbiausias poetas, jam suteiktos išskirtinės savybės, jis vadintas tautos sąžine ir pan. Marcinkevičiaus poezija buvo suprantama ir priimtina platesniam skaitytojų ratui, ne moderni ar juolab ne avagardiška, be to, Marcinkevičius nesireiškė kaip priešgyniautojas valdžiai. Jo poezijoje atpažintos vidinės pasirinkimo dramos, įtampos tarp išorinės galios ir atskiro individo vidinio nepaklusnumo, kurio nebuvo galima demonstruoti.
Pirmuosiuose Marcinkevičiaus eilėraščių rinkiniuose ir poemose netrūko socialistinio realizmo klišių, kalbėjimo teisuoliško sovietinio žmogaus balsu, pakelto tono, kuris buvo būdingas ir kitiems to meto poetams. Maždaug apie septintojo dešimtmečio vidurį poetas vis sąmoningiau ėmė krypti į nacionalinės kultūros puoselėjimą – istorijos pasakojimą, lietuvių epo rekonstravimą, lietuviškų mentaliteto archetipų telkimą, žmogaus ir bendruomenės, tautos gyvenimo pamatų klojimą.
Lietuva tapo Marcinkevičiaus kūrybos ir gyvenimo centru. Lietuviškumas – visų pirma etninė, žemdirbiška kultūra, kurioje užaugta ir kuria pasitikėta. Marcinkevičiaus poezijoje organiškai jaučiamas ryšys su gimtąja vieta – per kalbą, per istoriją, per artimus žmones, netgi per kvapus.
Tai poetas, kuris tarsi augalas auga vienoje vietoje, iš jos semia gyvybinius syvus ir jai grąžina savo energiją – dalyvauja gyvybiniame procese. Tėvynė yra vienintelė žemė, gyvybiškai svarbus centras, suteikiantis motyvaciją žmogaus egzistencijai (eil. „Lopšinė gimtinei ir motinai“). Poetas jautė pareigą ir atsakomybę kalbėti bendruomenės vardu (eil. „Kad giedočiau tave“). Skaitytojai atpažino kolektyvinę patirtį, nacionalinius archetipus, besitęsiančius dabartyje, kartu su poetu išgyveno žemdirbiškos tradicijos trūkinėjimo, irimo dramą (eil. „Neši mane arčiau savęs, žemele...“).
Marcinkevičiaus poezija to meto kontekste išsiskiria ramiu taurumu, dvasingumu, kuris turėjo patraukti daug skaitytojų. Jo poezijoje, be tautinio aspekto, svarbus ir etinis. Marcinkevičių galima pavadinti minkštu, motinišku poetu, jam priimtina jau minėta „minkšta“ laikysena – turėti savo principus, bet ginti juos dėl gyvenimo, ne dėl pačių principų. Eilėraštyje „Močiutės mūsų“ moterys, motinos paklūsta gyvenimo ratui – gimdo vaikus, išleidžia juos į karą, rūpinasi maistu, buitimi, tačiau visa tai išauga iki simbolinio apibendrinimo ir nuostatos, kad „visa Lietuva išpenėta / išdžiūvusia jų krūtine“. Pats gyvenimas, jo kasdienybė verta būti palyginta su sakraliu ritualu (eil. „Anapus Nemuno“, „Sena abėcėlė“).
Marcinkevičius savo kūryboje sutelkė esminį lietuvių kultūros vardyną, rodantį, jo paties žodžiais tariant, aukščiausius nacionalinio patyrimo momentus: Lietuvos karalius Mindaugas, pirmosios knygos autorius Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, lotyniškai rašęs ir visoje Europoje garsėjęs poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, istorikas Simonas Daukantas, architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Tai svarbiausi vardai, darę įtaką kuriant idealų herojų, pilietį, gaires šiuolaikinio žmogaus veiklai ar jo būsenų metaforas. Visi Marcinkevičiaus herojai – to paties kuriamo kultūrinio epo personažai, vienas kitą papildantys, tęsiantys tą pačią programą, Lietuvos kūrėjai, kultūriniai prometėjai.
Taigi Marcinkevičiaus vaizduotė apima liaudiškąją, žemdirbiškąją ir aukštąją, profesionaliąją kultūras, jų tapimo tautos savastimi kelią. Turbūt labiausiai dramine trilogija
Mindaugas, Mažvydas, Katedra išgarsėjęs ir pasitikėjimą pelnęs autorius vėliau tęsė lietuviškumo pasakojimą, su kuriuo daugelis žmonių tapatinosi, jame atpažino save. Marcinkevičiaus eilės virto liaudies dainomis, eilėraščių rinkiniai buvo leidžiami didžiuliais tiražais (pvz., Vienintelė žemė – 50 000 egz.), į kūrybos vakarus rinkosi minios žmonių, sunku buvo gauti bilietus į spektaklius, o mirus poetui tūkstančiai atėjo jo pagerbti.
Eilėraštis „Ašara Dievo aky“, kuriame kreipiamasi į Lietuvą, dramos
Mažvydas pabaiga, kur mokoma tarti žodį „Lietuva“, tapo emblemomis, su kuriomis tapatinama visa Marcinkevičiaus kūryba ir visas tautinis sąmoningumas, jo budinimas sovietmečiu. Todėl natūralu, kad Marcinkevičius Sąjūdžio laikotarpiu prabilo eilėraščiais, kuriuose beveik publicistiškai nusakoma tautos situacija, atsispindi žmonių skauduliai ir lūkesčiai (rink. Eilėraščiai iš dienoraščio, 1993). Pirmą kartą viešai minint vasario 16-ąją, Marcinkevičius perskaitė eilėraštį „Diena atrištom akim“. Poetas ne tik buvo išrinktas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, jo sutikimas dalyvauti paskatino, padrąsino įsitraukti ir kitus žmones.
Po Nepriklausomybės atkūrimo poeto kūryba ir laikysena kėlė daug diskusijų, dažniausiai dėl buvusių, o kartais ir dėl tariamų kompromisų sovietmečiu. Tačiau Marcinkevičius ir jo bičiuliai į kompromisus ėjo sąmoningai, suvokdami, ką ir dėl ko aukoja.
Konservatyvią, nuosaikią Marcinkevičiaus laikyseną gerai išreiškia augalo, rugio, javo, žiemkenčio vaizdiniai, kurie buvo atraminiai iki pat vėlyvosios lyrikos ir sutelkė kančios, kantrumo, atsakingumo, pareigos reikšmes (eil. „Nusilenkimas žolei“).
Nepriklausomybės laikais Marcinkevičius teigė meilės, gerumo nuostatas, siekė santarvės, dialogo, susikalbėjimo, o ne kaltinimo. Toliau iš gamtos mokytasi kantrumo, gyvenimo vyksmo sudėtingumo ir dramatiškumo (eil. „Ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta...“). Vėlyvojoje lyrikoje stiprėja šnekamosios kalbos intonacijos, ironiškas šypsnys, derantis su minorinėmis nuotaikomis, dažnesnės kasdieniškos situacijos, kurios nebūtinai yra simboliškos.

Rimantas Kmita
Justinas Marcinkevičius. Eilėraščiai.Kęstutis Nastopka. To tiesaus paprastumo.Viktorija Daujotytė. Iš žodžių esančių ir pasirodančių.Audinga Peluritytė. Justino Marcinkevičiaus poezijos gyvybė.Su Justinu Marcinkevičiumi. Triūsas savo sode.Justinas Marcinkevičius. Daukantas.Justinas Marcinkevičius. Mažvydas.Justinas Marcinkevičius. Mindaugas.Justinas Marcinkevičius. Heroica, arba Prometėjo pasmerkimas.Justinas Marcinkevičius. Amžinam gyvenimui.Justinas Marcinkevičius.Justinas Marcinkevičius tarp kolegų rašytojų.Justinas Marcinkevičius skaito eilėraštį Atsisveikinimas.Justinas Marcinkevičius skaito eilėraštį Gerųjų žodžių kryptimi.Justinas Marcinkevičius skaito eilėraštį Tie langai.Justinas Marcinkevičius skaito eilėraštį Tokia yra meilė.Justinas Marcinkevičius skaito eilėraštį Toli toli.Just. Marcinkevičius. 2 eileraščiai.Just. Marcinkevičius. 1989-02-16.Just. Marcinkevičius. Amžiaus pabaiga.Just. Marcinkevičius. Mažvydas.Just. Marcinkevičius. Nusilenkimas žolei.Justiną Marcinkevičių kalbina L. Jakimavičius.

Ar žinote, kad...