Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Suckeveris

Avromas Suckeveris (Avrom Sutzkever, 1913–2010) – vienas didžiausių XX a. žydų poetų, kūręs jidiš kalba. Kartu jis laikomas vienu didžiausių ir unikaliausių Holokausto literatūros vardų. Suckeveris gimė Smurgainyse (dab. Baltarusija) – sename Vilniaus krašto miestelyje, buvusioje kunigaikščių Radvilų valdoje. Pirmojo pasaulinio karo metais augo Sibire, o visą jaunystę praleido Vilniuje. Su motina gyveno Šnipiškėse, namelyje su sodu (Ukmergės g. 14, dabar tai – Konstitucijos prospektas). Išsaugotą aprūdijusią gatvės lentelę su šio namo adresu Suckeveris vėliau visą gyvenimą laikė pasikabinęs ant sienos savo darbo kabinete Tel Avive.
Vilniuje jaunasis poetas mokėsi žydų gimnazijoje, o vėliau klausė literatūros paskaitų Vilniaus Stepono Batoro universitete (jame visam gyvenimui pamilo Lietuvos lenkų romantizmo poetų – Adomo Mickevičiaus, Julijaus Slovackio – kūrybą). 1937 m. išleido debiutinį poezijos rinkinį Eilėraščiai (Lider). Tapo žydų kairiojo avangardo grupės „Jaunasis Vilnius“ („Jung Vilne“ 1929–1943) nariu, buvo jos jauniausias ir turbūt talentingiausias poetas, nors grupėje vertintas kritiškai – dėl per didelio individualizmo, estetizmo. Pasakojama, kad vieno ginčo metu grupės lyderis, kairysis poetas Šmerkė Kačerginskis metė Suckeveriui aštrų kaltinimą: „Suckeveri, mes gyvename ne krištolo, o plieno laikais!“ Likimo paradoksas: būtent šiam poetui individualistui vėliau teko dalia pergyventi visos Lietuvos žydų bendruomenės tragediją Holokausto metu, perteikti ją savo tekstais ir nešioti jos žūtį savo atmintyje.
1940 m. pradžioje, jau lietuvių valdomame Vilniuje, Suckeveris išleido itin svarbią poezijos knygą Valdiks (Miške). Anot vieno žymiausių šiuolaikinių judaikos tyrėjų, Sorbonos universiteto profesoriaus Icchoko Niborskio, net jei Suckeveris būtų žuvęs karo metais, ši jo knyga būtų pripažinta kaip viena didžiausių žydų poezijos viršūnių. Lyrinis „aš“ šioje knygoje – tai miško klajūnas, vedantis skaitytoją gamtos ir žodžio misterijų, metamorfozių takais, su laukiančio Būties stebuklo nuojauta. Karo išvakarėse Suckeverio eilėraščius vis labiau užpildė gamtinė ekstazė, gyvybinių žemės galių adoravimas, šaknų savo gimtinėje pojūtis, skausmingi žmogaus egzistencijos klausimai. Lietuvių skaitytojas negali nepajusti paralelės: tuo pat metu labai panašia kryptimi ėjo debiutuojanti žemininkų karta, Vytauto Mačernio bendraamžiai.
1941 m. birželį įsiveržus naciams, poetas su žmona Freidke bandė bėgti į Rusiją, bet siena jau buvo užkirsta. Tad grįžo į Vilnių. Pirmas žydų gaudynių savaites Suckeveris slėpėsi dūmtraukyje ir mažoje slėptuvėje po skardiniu stogu savo motinos namuose Ukmergės gatvėje; ir tomis sąlygomis, pragręžęs stoge mažą skylutę, kad kristų spindulys, rašė eiles. 1941 m. rugsėjį Suckeveris buvo sugautas nacių, pasityčiojimui išrengtas nuogas ir priverstas šokti kartu su senu rabinu ir berniuku aplink laužą, kuriame buvo deginami Toros ritiniai, tačiau per stebuklą paliktas gyvas. Vėliau dar kartą buvo sugautas ir nuvestas sušaudyti ant Šeškinės kalno, ir dar kartą paliktas gyvas (žydšaudžiai tik pasityčiojo). Galiausiai nuvarytas į getą. 1941 m. spalį gelbėdamasis nuo mirties pabėgo iš geto, vejamas šunų slėpėsi Vingio parke, prašvitus tiltu perėjo į Žvėryną, kur pasibeldė į pirmas pasitaikiusias duris Jogailos gatvėje. Jas atidariusi sena moteris Janova Bartoševič paslėpė Suckeverį bulvių rūsyje, kelis mėnesius saugojo ir maitino. Vis dėlto, kai slapstomą žmogų pastebėjo kaimynai, 1942 m. pradžioje Suckeveris nusprendė grįžti į getą. Čia jau rengėsi gimdyti jo žmona. Tačiau kūdikio, gimusio geto ligoninėje, nepavyko išgelbėti – iš karto po gimimo pagal nacių nurodymą jis buvo nunuodytas. Netrukus Paneriuose buvo sušaudyta ir poeto motina (jos batelius jis atpažino vežime, gabenusiame nužudytųjų avalynę).
1942-aisiais Suckeveris įsitraukė į pogrindinę geto partizanų organizacijos veiklą, buvo vienas svarbiausių vadinamosios „popieriaus brigados“, gelbėjusios ir slėpusios nuo nacių vertingas žydų knygas, rankraščius ir meno kūrinius, aktyvistų. Gelbėdamas žydų kultūros turtus, bendradarbiavo su lietuvių pagalbininkais – bibliotekininke Ona Šimaite ir rašytoju Kaziu Boruta. Dalyvavo geto kultūrinio pasipriešinimo veikloje – buvo rašytojų ir menininkų draugijos narys, rūpinosi paskaitų, literatūros vakarų, Vilniaus geto teatro vaidinimų organizavimu.
Išskirtinė Suckeverio kūrybos dalis – Vilniaus geto poezija. Būdamas pačiame katastrofos centre, patirdamas artimųjų žūtį ir ne kartą pats atsidūręs ant prarajos krašto, šis poetas nenustojo intensyviai kurti. Suckeverio eilėraščiai, jų ciklai ir netgi poemos, parašyti slapstantis įvairiose slėptuvėse, gete plito nuorašais, rankraštinėmis knygomis, buvo skaitomi literatūros vakaruose, itin mylimi ir populiarūs tarp geto kalinių. Suckeverio meilės baladė „Po tavom žvaigždėm baltom“ tapo žymia Vilniaus geto daina. Eilėraštis „Guliu karste“ buvo sukurtas 1941 m. rugpjūčio naktį slepiantis nuo persekiotojų karste. Eilėraštis „Vaikui“ skirtas Vilniaus geto ligoninėje nužudytam ką tik gimusiam Suckeverio sūnui. Sukrečiančiame kūrinyje „Batų vežimas“ kreipiamasi į motiną, nužudytą Paneriuose. Garsiajame rezistenciniame eilėraštyje „Švino plokštės iš Romų spaustuvės“ kalbama apie geto partizanų pasirengimą ginkluotam pasipriešinimui – švininių spaudos matricų perlydymą į kulkas senojoje Vilniaus Romų spaustuvėje, iki karo leidusioje žydiškas knygas visai Rytų ir Vidurio Europai. Tokiomis kraštutinėmis aplinkybėmis sukurti tekstai stebina keliais požiūriais – dėl tikslios formos, dėl originalių, sąmonę perveriančių metaforų, dėl poetiniu grožiu virstančios ribinės patirties. Pasaulio poezijoje sunku būtų rasti daug atitikmenų – tiesiogiai Holokausto situacijose gimusių įspūdingų kūrinių; galbūt artimiausias čia būtų žydų kilmės vokiečių poeto Paulio Celano fenomenas.
1943 m. rugsėjo 12 d., artėjant geto likvidacijai, kartu su partizanų grupe Suckeveris ir jo žmona požeminiais Vilniaus tuneliais pabėgo iš geto. Po ilgo žygio pasiekę Naručio ežerą (dab. Baltarusija) prisijungė prie tose apylinkėse veikusio žydų partizanų būrio. Čia Suckeveris praleido be galo sunkų rudenį ir žiemą, slapstydamasis girių žeminėse ir pelkėse. Sovietinių partizanų santykiai su išsigelbėjusiais iš getų sąjungininkais žydais buvo įtempti – trukdyta jiems ginkluotis, siekta jų atskirus būrius panaikinti, įtraukti į savo formacijas, beginklius ir „netinkamus“ išvaryti. Nuo sunkiai nuspėjamo likimo Suckeverį ir jo žmoną 1944 m. kovą išgelbėjo iš Maskvos atsiųstas lėktuvas, nusileidęs ant Naručio ežero ledo. Sovietų valdžiai Suckeveris pasirodė reikalingas kaip žymus rašytojas, galintis paliudyti nacių nusikaltimus, o jo atskraidinimu rūpinosi LTSR vadovas Justas Paleckis. 1944 m. balandį Suckeveris kaip simbolinė figūra dalyvavo Maskvoje vykusio Žydų antifašistinio komiteto suvažiavime, straipsnį „Žmogaus triumfas“ apie jį paskelbė poetas Ilja Erenburgas, o jo eilėraščiais susižavėjo Borisas Pasternakas. Suckeveris išsyk ėmėsi rašyti memuarus Vilniaus getas (Vilner geto) – pirmąją atsiminimų apie šį getą knygą. Tačiau ji 1946 m. buvo išleista Maskvoje cenzūruota pagal sovietinius reikalavimus. Perdavus rankraštį į Vakarus, Paryžiuje tais pačiais metais pasirodė autentiška Suckeverio atsiminimų knyga (lietuvių kalba jos vertimas išleistas 2011 m.).
Raudonajai Armijai užėmus Vilnių, jau 1944 m. liepą Suckeveris sugrįžo į miestą, kad kartu su buvusiais geto partizanais Aba Kovneriu ir Šmerke Kačerginskiu surastų „popieriaus brigados“ paslėptas kultūros vertybes. Jie vylėsi čia atkurti žydų kultūrinį gyvenimą. Suckeveris tapo pirmuoju 1944 m. Vilniuje įsteigto Žydų muziejaus direktoriumi. Tačiau greitai paaiškėjo, kad kurtis žydų kultūros institucijoms, kaupti išdraskytus archyvus, dokumentuoti ir įamžinti Holokausto atmintį stalinistinė valdžia neleis. Žydų muziejus 1949-aisiais buvo uždarytas. 1946 m. vasarį Suckeveris buvo iškviestas liudyti į tarptautinį Niurnbergo tribunolą, ten pateikė pagrindinį liudijimą apie Vilniaus žydų žudynes. Netrukus po to kaip buvęs Lenkijos pilietis pasinaudojo repatriacijos teise ir kartu su žmona apsigyveno Lodzėje, bet jau 1947 m. pradžioje išvyko į Vakarus, į Paryžių. Galiausiai 1947 m. rugsėjį nelegalių imigrantų laivu atplaukė į Palestiną, kurioje steigėsi Izraelio valstybė.
Apsigyvenęs Tel Avive, poetas siekė čia sukurti jidiš literatūros centrą. 1949 m. įsteigė ir ilgus metus redagavo žurnalą Auksinė grandis (Di goldene keyt), kuris beveik pusę amžiaus buvo pagrindinis, prestižiškiausias jidiš literatūros leidinys pasaulyje. 1948-aisiais Tel Avive buvo išleista didelė epinė Suckeverio poema Slaptas miestas (Geheymshtot) apie Vilniaus geto partizanų pasipriešinimą ir slapstymąsi miesto požemiuose. Viena po kitos ėjo jo poezijos knygos (iš viso po karo – net aštuoniolika rinkinių). Juose ryškus siekis sugerti naują Izraelio kraštovaizdį ir sulydyti jį su ankstesne Lietuvos ir Vilniaus patirtimi, rasti nacionalinio atgimimo, ankstesniųjų tradicijų ir Holokausto atminties sintezę. Kaip visuomet jo poezijai išliko būdinga tiksli forma ir originalios metaforos, muzikalus kalbos skambesys. Tai buvo ir jidiš kalbos pozicijų, savitos Vidurio Europos žydų tapatybės gynyba, kai oficialus Izraelio valstybės požiūris į šią kalbą ir kultūrą buvo labai nepalankus. Taip pat ir poezijos metafizinės reikšmės gynyba pragmatiškoje tikrovėje. Ypač savitas – siurrealizmo bruožų turintis Suckeverio poetinės prozos rinkinys Žaliasis akvariumas (Griner akvaryum), išleistas Jeruzalėje 1975 m. (į lietuvių kalbą išverstas ir išleistas 2013 m.) Knygoje grįžtama į karo bei pokario laikų patirtis ir būsenas Vilniuje, pokalbiui iškviečiamos mirusiųjų figūros, tikrinamos literatūros galimybės kalbėti apie Holokausto netektis, sprendžiama kalbos ir vaizduotės egzistencinio vaidmens problema.
Nepaisant vis aiškesnio jidiš kalbos saulėlydžio (pagrindinė šios kalbos bendruomenė buvo sunaikinta Holokausto metu), Suckeveris ir toliau atkakliai rašė tik ja ir pasiekė tarptautinio pripažinimo kaip vienas didžiausių žydų poetų, kaip simbolinė literatūros figūra. Gausėjo jo vertimų į didžiąsias pasaulio kalbas, ryšių su garsiais rašytojais ir menininkais. Tarp jų – pažintis ir korespondencija su Česlovu Milošu, draugystė ir kūrybinis bendradarbiavimas su dailininku Marku Šagalu. 1985 m. poetas buvo apdovanotas nacionaline Izraelio premija. 2008-aisiais – ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Mindaugas Kvietkauskas

Literatūra

Suckeveris

Ar žinote, kad...