kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Degutytė


Janina Degutytė (1928–1990) – poetė, vertėja, eilėraščių ir pasakų knygų vaikams autorė. Ji priklauso poetų kartai, kurių vaikystę ir jaunystę paženklino karo, okupacijų ir pokario žudynių patirtys, o kelias į kūrybą prasidėjo šeštajame dešimtmetyje, kai literatūra turėjo paklusti griežtiems sovietinės valdžios reikalavimams. Visas kūrybinis šios poetės laikotarpis kaip tik ir priklauso sovietiniam lietuvių literatūros periodui, mat autorė mirė prieš pat Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę, kurios labai laukė.
Poetė gimė dar nepriklausomoje Lietuvoje, 1928 m. Kaune, Šančių priemiestyje, statybos techniko ir iš Kauno darbininkų kilusios namų šeimininkės šeimoje. Iš pradžių darni ir pasiturinti Degučių šeima ėmė griūti ankstyvoje Degutytės vaikystėje motinai pradėjus gerti. Pati poetė, paskutiniajame gyvenimo dešimtmetyje aprašiusi skaudžią savo vaikystę knygoje
Atsakymai, yra sakiusi, kad tada ir prasidėjo jos biografija: „Visas mano gyvenimas prasideda nuo septynerių metų. Iki tol viskas išblukę: fragmentai, nuotrupos, nuotaikos. Bet nuo septynerių metų kiekviena diena, kiekviena valanda įbrėžta, įkirsta kaip kirviu širdyje. Joks laikas, jokios laimės jos neužlygins“. Negana to, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, nacių okupacijos laikotarpiu, 1942 m. Mažeikiuose nušautas Degutytės tėvas, su kuriuo poetę siejo ypatingas dvasinis ryšys, grįstas meile ir pasitikėjimu. Tuomet Degutytė lankė gimnaziją Kaune ir keturiolikmetės moksleivės pečius užgulė našta išlaikyti geriančią, šeimos turtą išpardavusią motiną. Skurdaus ir skaudaus karo ir pokario būvio atošvaita matyti vaikystės draugei skirtame eilėraštyje, išspausdintame paskutiniajame eilėraščių rinkinyje Purpuru atsivėrusi (1984): „Per vaikiškas įaitrintas širdis – / ilgos lėtos kolonos, žvangindamos grindinį, / su geltonom žvaigždėm, / su juodais svastikų kryžiais... / Mirtis sėdėjo prie mūsų stalų, / užtiestų nutrintom išblukusiom klijuotėm. / Mes klausėmės jos kvėpavimo, / sapnuodamos duoną / ir būsimą pasaulį“. Prasimanydama įvairiausių būdų uždirbti pinigų (mezgimas, korepetitorės darbas ir pan.), remiama mokytojų ir sunkiai vargdama namuose (ypač po senelės, paskutinio ją globojusio žmogaus, mirties), poetė atrado kultūrą – kaip užuovėją ir atsvarą situacijai namuose. Degutytė anksti ėmė lankytis bibliotekose (mokykloje skaitė rusų, vokiečių kalbomis), būdavo jose iki pat uždarymo: „Gyvenau tokiame dugne, tokioje tamsoje, kad menas buvo ta vienintelė šviesa, kuri teikė jėgų išsilaikyti. Ji kažką ir žadėjo. Prasmės, vertybių suvokimą. O jų man labai reikėjo, nes kad ištverčiau, turėjau žinoti vardan ko“. Dar paauglystėje Degutytė meną pradėjo suvokti pirmiausia kaip tiesos, vertybių ir grožio šaltinį – intensyviausio žmogaus dvasinio darbo rezultatą: „Poezija atveria žmogaus dvasinį gyvenimą. Tai ji pastato į vietą daiktus, įvykius, reiškinius, suteikia jiems tikrą dydį, tikrą mastą. Medis yra tiek gyvas, kiek jis gyvas žmogaus širdyje“.
Mokydamasi Kauno VII gimnazijoje Degutytė parašė ir pirmuosius savo eilėraščius. Yra išlikęs gimnazijos laikų sąsiuvinis su 1944–1945 m. rašytais tekstais, kuriuose dar labai jauna poetė aiškiai išreiškia nepriklausomos Lietuvos visuomenėje įgytas kultūrines laikysenas, perimtas iš Kudirkos, Maironio kurtos literatūrinės ir kultūrinės mokyklos, taip pat ir iš tėvo visuomeninės laikysenos. Pagrindinis paauglystėje rašytos Degutytės poezijos motyvas – rūpestis dėl Lietuvos valstybės ir jos ateities bei asmeniškai prisiimama atsakomybė šią valstybę kurti.
Kultūra Degutytei buvo vertybių ir šviesos pasaulis, kurio trūko jos aplinkoje. Ėjimas į kultūrą – tarsi pastanga tokį pasaulį susikurti, išsiveržti iš tamsos. „Universitetas... Aš taip į jį veržiausi – kaip į išganymą. Bet baigus vidurinę mokyklą, sveikas protas diktavo, kad reikia jo atsisakyti. Nėjau net brandos atestato atsiimti. Ir viena diena tapo švente (mano gyvenime ne vienas tokių stebuklų: rodos, jau viskas baigta, ir staiga....). Atėjo klasės auklėtoja su pinigais – ir išvažiavau į Vilnių studijuoti literatūros.“ Tačiau, vos pradėjusi studijas 1948 m., Degutytė sunkiai susirgo širdies reumatu (ši liga kamavo poetę visą tolesnį gyvenimą, ilgiems mėnesiams prikaustydavo ją prie lovos). Tęsti studijų į Vilniaus universitetą (sovietų valdžios jis tuomet buvo pavadintas Vilniaus valstybiniu Vinco Kapsuko vardo universitetu) poetė grįžo 1950 m. Baigusi studijas 1955 m. pagal tuometę absolventų skirstymo sistemą buvo paskirta vadovauti vaikų bibliotekai Tauragėje, ten pat ir mokytojavo, po metų persikėlė mokytojauti į Nemenčinę, vis dar sunkiai vertėsi iš mokytojos atlyginimo išlaikydama save ir motiną. Dar po metų, kai jau ėmė garsėti kaip poetė ir rengė spaudai pirmąjį savo rinkinį, sugrįžo į Vilnių, kur 1958 m. pradėjo dirbti Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje redaktore, buvo priimta į Rašytojų sąjungą (tuomet – LSSR Rašytojų sąjunga) ir neilgai trukus gavo butą.
Kurti pradėjusi dar gimnazijoje, kurį laiką Degutytė eilėraščių nerašė: „Buvau nutarusi nerašyti. Tas nelemtas klausimas – kam? Aišku, tokios poezijos, kokios buvo reikalaujama, nenorėjau nei skaityti, nei rašyti“. Prie poezijos rašymo grįžo, savo pačios liudijimu, tik studijuodama universitete, ketvirtame kurse. Iki pat 1957 m. Degutytė savo eilėraščių neteikė spaudai, bet siųsdavo laiškais skirtinguose Lietuvos rajonuose mokytojaujančioms studijų bičiulėms, sulaukdavo entuziastingų jų atsakymų, susitikusios eilėraščius aptardavo, analizuodavo. Atrodo, kad vėlyvą poetės debiutą (jos kartos poetai Maldonis, Marcinkevičius, Baltakis jau buvo pirmąsias knygas išleidę žinomi poetai) lėmė ir netikrumas dėl savo poezijos, ir tuometė spaudos situacija. Rašydama vien sau ir draugėms, Degutytė neturėjo ideologiniu požiūriu tinkamų tekstų – juos sukūrė vėliau, rengdama spaudai pirmąjį rinkinį (be tokių tekstų, kaip, pavyzdžiui, „Pasikalbėjimas su Leninu“, rinkinys tiesiog nebūtų išėjęs – tokio tipo eilėraščiais turėjo būti pradedama kiekviena poezijos knyga). Degutytė gal būtų dar ilgai delsusi siųsti spaudai savo eiles, tačiau jos vaikystės bičiulė, surinkusi pluoštą laiškais gautų eilėraščių, pasiuntė juos tuomečiam Rašytojų sąjungos poezijos konsultantui Eugenijui Matuzevičiui – taip prasidėjo Degutytės kaip poetės karjera. 1957 m. pasirodė pirmosios eilėraščių publikacijos, sutiktos su dideliu skaitytojų entuziazmu, o 1959 m. išėjusi pirmoji poetės knyga
Ugnies lašai buvo greitai išgraibstyta iš knygynų, jos eilėms pradėta kurti muzika, o nesuspėję knygos įsigyti skaitytojai ją persirašinėdavo siųsdami iš rankų į rankas. Dabartiniam skaitytojui ankstyvieji Degutytės eilėraščiai gali pasirodyti romantiški, naivūs, tačiau to meto kultūros kontekste jie rodė prasidedantį poetinio kalbėjimo proveržį. Donatas Sauka yra teigęs, kad „Degutytės Ugnies lašai buvo pirmasis rinkinys, suardęs tvarkingos eiliakalystės nykią rutiną“. Žodžiu „eiliakalystė“ Sauka apibendrina tuometę poezijos rašymo „mašineriją“, kai rašytojai turėjo kurti tekstus privalomomis temomis ir be galo dauginti utopinį tarybinės „tikrovės“, mažai ką bendra turinčios su nykia gyvenimo realybe, vaizdinį: aukštinti socialistines statybas ir tariamas komunistinės valdžios pergales, vaizduoti darbininkų klasės atstovus, gamtą pateikti kaip tarybinės pažangos užkariavimo objektą ir t. t. Ir nors oficialiai teigta, kad tokios poezijos centre – tarybinis žmogus, tačiau, anot Rimvydo Šilbajorio, „jo balso nesigirdi iš už statybų ūžesio“. Iš tokios literatūros išstumta autentiškai išgyvenama tikrovė, ją apmąstančio žmogaus patirtis, iš romantinės tradicijos ateinanti jausmo adoracija – jų vietą užėmė griežtos ideologinės utopijos vaizdavimas ir teigimas. Degutytei debiutuojant, poezija jau po truputį laisvinosi iš ideologinių varžtų, tai vadinamasis „atlydžio“ laikotarpis. O esmingas Degutytės poezijos indėlis į šį laisvinimąsi – asmeniška, emociškai labai intensyvi maksimalistinė lyrinio subjekto pozicija (jis dažniausiai kalba ne „mes“, t. y. liaudies, partijos ar kitu vardu, o pasisako kaip „aš“ – asmenišką poziciją turintis ir jaučiantis asmuo). Kitaip tariant, Degutytės poezija pirmiausia buvo pastanga sugrąžinti į poeziją gyvą asmenį. Pirmuosiuose rinkiniuose Ugnies lašai (1959), Dienos – dovanos (1960) ir Ant žemės delno (1963) poetė „iš karto pasuko romantinio lyrizmo linkme, adoravo eilėraštį kaip ‚jausmo stebuklą‘. Poezijos sritis jai iš pat pradžių buvo sutaurintų jausmų, aukštų polėkių, įstabių praregėjimų, dvasios degimo išraiška“ (Vytautas Kubilius). Štai šiomis Degutytės eilutėmis galima apibendrinti ankstyvųjų jos eilėraščių poetinę programą: „Aš nenoriu drungno vandens / Ir takų, smėliu pabarstytų. / Te ugnim mėlyna srovens / Mano dienos nuo ryto lig ryto. / Tik neduok man drungno vandens / Ir takų, smėliu pabarstytų“.
Pasitelkusi romantinę poetiką, Degutytė mėgina megzti santykį su ikikarine nepriklausomos Lietuvos lietuvių poezijos tradicija, ypač su Salomėjos Nėries lyrika. Anot Šilbajorio, esti du dideli Degutytės poezijos rūpesčiai: „nustatyti prasmingą santykį tarp savęs ir pasaulio ir atstatyti Lietuvą kaip asmeniškai reikšmingą tikrovę“. Visuose savo rinkiniuose Degutytė ieško Lietuvos per ryšius su kultūrine tradicija, „poetizuodama nacionalinę krašto atributiką“ (Kubilius). Embleminiais, panoraminiais Lietuvos gamtos vaizdais ji mėgina atkurti sovietų valdžios intensyviai ardytą kultūrinį ir literatūrinį Lietuvos kraštovaizdį, atkurti jo audinį, tuo pat metu kaip galima intensyviau išstumiant tai, ką buvo privaloma įtraukti į „naują“ Lietuvos kraštovaizdį – tarybinio progreso elementus (pavyzdžiui, traktorius). Užaugusi mieste, nuo mažens mokėjusi lietuvių ir lenkų kalbas (motina kalbėjo lenkiškai), Degutytė, formuodama lietuvio tapatybės vaizdinį, daugiausia gręžėsi į kaimą, nes būtent jį laikė tautinės lietuvių tapatybės ir pagrindinių žmogaus moralinių vertybių šaltiniu. Pastanga atkurti nacionalinį kraštovaizdį tuo metu buvo tautinio identiteto saugojimo ir kultūrinės rezistencijos forma. Kaip pažymi literatūrologė Viktorija Daujotytė, „6–7 dešimtmečio atgimstančioje poezijoje ji [Degutytė] formavo vieną iš stipriausių poetinio pasaulėvaizdžio atramų: ryšį su tautosaka [...], su kalba. Laisvino ir plėtė eiliavimo galimybes. Degutytės kūryboje prasišvietė mitinės metaforos, sutelktos į tėvynės, gimtosios žemės, ištikimybės galių stiprinimą ir aukštinimą“.
Kiekviename naujame eilėraščių rinkinyje Degutytė gilino Lietuvos, istorijos ir jos veikmės, asmens tapatybės supratimą, įtraukdama vis platesnius kultūros kontekstus bei intensyvesnius konkretaus gyvento laiko apmąstymus. Romantinį, optimistišką, egocentrišką, maksimalistinių siekių subjektą jos lyrikoje po truputį keitė reflektyvesnis kalbantysis, apmąstantis niuansuotą, sudėtingą jį supančią tikrovę. Kalbėjimas pakeltu balsu ir „viena aukšta gaida“, itin būdingas pirmiesiems poetės rinkiniams, tampa subtiliai išbalansuota ir daugiaprasme spalvų ir kontrastų kalba. Ryškiausia apmąstymų gija, įsipinanti į pasikeitusią Degutytės poeziją ir „prislopinanti“ pakeltą balsą, – istorinio laiko refleksija, patirtos karo situacijos, dar apsunkintos įtempto gyvenimo namuose, įtraukimas į tekstus. Asmeninė situacija tampa pagrindu ir universalesniems apibendrinimams. Šie pokyčiai ryškūs eilėraštyje „Mano priemiestis“, kuriame matome fragmentišką, kasdienišką ir realistišką gimtosios erdvės vaizdą, nebūdingą ankstyvajai poetės lyrikai. Eilėraščio erdvė nebėra aprėpiama vienu žvilgsniu ir jausmu, priešingai – kuriama iš atsiminimų ir išgyvenimų fragmentų, nuotrupų, o šiuos fragmentus į viena sieja ne loginiai, bet asociatyvūs ryšiai. Pats kalbantysis tekste taip pat pasirodo kaip išgyvenimo fragmentas vaizduojamoje erdvėje: „Ir pavasario klevas – kaip žalias vingrus šešėlis, /
Nuo nevaikiškų ašarų drėgnos lūpos ir eilės“. Tokia eilėraščio poetika perteikia patį prisiminimo būdą, kuriuo išgyventas laikas grįžta į kalbančiojo sąmonę, o drauge trūkčiojantis kalbėjimas išreiškia įtampą ir skausmą, persmelkusį tą laiką.
Degutytė savo poezijoje vis plėtė ir gilino galimybes kalbėti apie lietuvių tautos kančias okupacijos metu ir po jos. Atsiminti žuvusiųjų likimus, skaudžias patirtis poetei yra esminė istorinės atsakomybės ir savivokos forma. „Bet nereikia pamiršti nieko. / Užmarštis už mirtį baisesnė“, – teigia ji eilėraščių cikle „Ištrėmimo sonetai“ (
Tarp saulės ir netekties, 1980). Daugelio tautos išgyvenimų sovietmečiu apskritai nebuvo galima viešai atsiminti, apie juos kalbėti (išskyrus nacių okupacijos patirtis, kurios buvo viena oficialiai leistų temų). Atminties gestas, bandymas kalbėti apie tai, kas privalo likti už atminties ribų, yra būdas prisiimti atsakomybę už istoriją, tapatintis su savo tautos patirtimi, drauge – išsakyti skausmą ir kaltę dėl negalėjimo apie ją kalbėti: „Sveiki – nesukniubę ir tiesūs (iš tolimo kelio parėję). / Sveiki – kam šešėlių eisenom atsiūbuoja miegas, sunkus ir trumpas. / Sveiki – iš mūšių su vėliavom, iš medžioklių (briedžiais vejamais grįžę). / Ir nesugrįžę – likę anapus aukštų kasdienybės sienų. / Anapus mūsų meilės ir atsakomybės“ (Šviečia sniegas, 1970). Tyla, tautos istorijos ištrynimas iš atminties yra buvimas „anapus meilės ir atsakomybės“, kaip tik todėl ieškoma ezopinės kalbos formų, kurios leistų bent puse lūpų prabilti apie skaudžią pokario patirtį. Vienas Degutytės pasitelkiamų būdų – tautosakos motyvų, tautosakinių kalbėjimo formų panaudojimas tekstuose. Kaip yra pastebėjęs Rimvydas Šilbajoris, „tendenciją remtis į tautosaką ir mitą ypač ryškiai rodo poetų pastangos pergyventi ir išsakyti kruvinąjį pokario partizaninių kovų laiką“. Dainų motyvai (brolių žūtis, sesers gedulas ir kt.) Degutytės eilėraščiuose panaudojami kaip modelis ir siužetas atskleisti labai konkrečią istorinę patirtį. Štai, pavyzdžiui, eilėraštis „Ant aukšto kalno“ drauge kalba ir apie partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje. Kaip ir karo dainose, jame nėra konkretinama istorinė situacija – gaubiamieji eilėraščio posmai beveik tiksliai atkartoja liaudies dainą, tačiau viduriniuosiuose jau pasigirsta individualus autorinis balsas, apeliuojantis į konkretų laiką ir kiekvieno asmeninę atsakomybę: „Guli kapai ant mūsų krūtinių, / Ant mūsų krūtinių švino šarvais“.
Poezijos rašymą Degutytė suvokė kaip iš esmės dialogišką procesą: „Eilėraštis – ne monologas. Tai šviesus ar skaudus pasikalbėjimas su draugu. Su artimiausiu draugu, nes bet kam visko nepasisakysi, prieš bet ką neapsinuoginsi. Eilėraštis – tai dialogas. Bet reikalinga tik viena mažutė sąlyga: kad būtų kas klauso“. Šis pokalbis Degutytės plėtojamas įvairiomis linkmėmis, tačiau jo pagrindas – intensyviai reiškiamas rūpestis dėl
kito, ypač silpnesniojo (žmogaus, gyvūno, augalo) būties, tai etinis Degutytės poezijos podirvis. Kaip tik todėl jos poezija „labai komunikabili, visados suponuojanti klausytoją, kuriam skiriami intymūs prisipažinimai. Šis klausytojas – neregimas eilėraščių dalyvis, didele dalimi lemiantis jų toną ir sandarą“ (Vanda Zaborskaitė). Savo poezijoje ji siekia kurti sugestyvius vaizdus dažniausiai pasitelkdama priešpriešų poetiką, gretindama nesugretinamus dydžius, maksimaliai priartindama ir iškeldama trapiausias būties formas („Neužpūsk pienės pūko...“). Tokios priešpriešos dažniausiai sudaro dramatinį Degutytės eilėraščio centrą. Mažų, trapių būties formų matymas ir apmąstymas yra jautrumo pasauliui, seseriško, globėjiško santykio išraiška, kartu – būdas suvokti sudėtingą jo sandarą. Degutytės poezija teigia, kad būtent rūpesčiu (tai pamatinė egzistencinė šios poezijos kategorija) grindžiamas santykis su pasauliu yra darnios žmogaus egzistencijos jame pagrindas. Eilėraštis „Moteris prie Untupių senkapio...“ gali būti suprastas ir kaip poetės humanistinių nuostatų apibendrinimas, išreikštas jau paskutiniajame jos rinkinyje Purpuru atsivėrusi. Visas eilėraštis kuriamas kaip moters portretas (pirmoji jo eilutė galėtų būti ir paveikslo pavadinimas). Iš konkrečių detalių – drabužių, rankų, žvilgsnio – komponuojama susitikimo situacija, socialinis moters ir jos aplinkos portretas, tarsi siekiant dokumentiškai tiksliai atkartoti patį susitikimo momentą ir savo būseną tuo metu. Nors eilėraštis apima du asmenis – kalbančiąją ir jos sutiktą moterį, susitikimo metu veikia tik pastaroji, „prakalbinusi mane, / pagirdžiusi pienu, / palydėjusi liūdnai drąsia šypsena“. Atsakymas į moters rūpesčio gestus yra eilėraštis, tai moters pradėto dialogo tęsinys. Kodėl šis pokalbis mezgamas, kodėl parašomas atsakymas-eilėraštis, kurio, kaip kad teigiama tekste, sutiktoji moteris niekada neperskaitys? Pokalbis kyla iš siekio suprasti kitus, tuos, apie kuriuos, Degutytės manymu, per mažai kalbama, tuos, kurie tarsi lieka gyvenimo paraštėje, bet kaip tik jie yra išsaugoję Degutytės požiūriu esmingą egzistencijos parametrą – jautrumą pasauliui. Eilėraštis tarytum įgyja dvigubą funkciją – jis yra ir pradėto dialogo tęsinys, ir drauge projektuoja skaitytojo, numanomo dialogo partnerio, matymą ir mąstymą, taip užtikrindamas bendresnę žmogiškąją komunikaciją, nes poezija Degutytei pirmiausia yra žmogiškosios egzistencijos pasaulyje, sudėtingos paties pasaulio struktūros apmąstymas, ir kaip tik ši funkcija yra poezijos buvimo argumentas: „kaip medžiui reikės švarios žemės gabalo, taip žmogaus širdžiai visada trūks poezijos – nes tik joje ji pamatys ir supras save“.

Jurgita Žana Raškevičiūtė
Janina Degutytė. Eilėraščiai.Rimvydas Šilbajoris. Tėvynė ir asmuo J. Degutytės poezijoj.Viktorija Daujotytė. Janina Degutytė.Janina Degutytė. Atsakymai. Nebaigta autobiografija.Janina Degutytė.Janina Degutytė skaito eilėraštį Laimė.Janina Degutytė skaito eilėraštį Neužpūsk pienės pūko.Janina Degutytė skaito eilėraštį Po Šuberto Nebaigtosios simfonijos.Janina Degutytė skaito eilėraštį Vakaras.J. Degutytė. Aš tavo.J. Degutytė. Gimtoji kalba.J. Degutytė. Mažutė.

Ar žinote, kad...