Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Ankstyvasis modernizmas
- Nepriklausomos Lietuvos literatūra
- Katastrofų literatūra
- Sovietmečio literatūra
- Išeivijos literatūra
- Aistis
- Aputis
- Babickaitė
- Baliukevičius-Dzūkas
- Baliukonė
- Baltrušaitis
- Baltušis
- Binkis
- Bložė
- Boruta
- Bradūnas
- Brazdžionis
- Būga
- Cvirka
- Čigriejus
- Čiurlionienė
- Čiurlionis
- Degutytė
- Geda
- Gimbutienė
- Girnius
- Granauskas
- Greimas
- Grinkevičiūtė
- Grušas
- Gutauskas
- Herbačiauskas
- Jonauskas
- Juškaitis
- Katiliškis
- Kaupas
- Kavolis
- Keturi vėjai
- Kondrotas
- Krivickas
- Kulbakas
- Liūnė Sutema
- Lukša-Daumantas
- Lukšienė
- Maceina
- Mackus
- Mačernis
- Mačiūnas
- Maldonis
- Marcinkevičius
- Martinaitis
- Mekas
- Meras
- Mieželaitis
- Mikelinskas
- Mikuta
- Milašius
- Miliauskaitė
- Milošas
- Mykolaitis-Putinas
- Miškinis
- Morkūnas
- Nėris
- Nyka-Niliūnas
- Ostrauskas
- Pūkelevičiūtė
- Radauskas
- Radzevičius
- Riomeris
- Sadūnaitė
- Saja
- Savickis
- Simonaitytė
- Sirijos Gira
- Sruoga
- Strielkūnas
- Suckeveris
- Šalkauskis
- Šaltenis
- Šatrijos Ragana
- Šeinius
- Šimaitė
- Šimkus
- Širvys
- Škėma
- Tarulis
- Tysliava
- Vaičiulaitis
- Vaičiūnaitė
- Venclova
- Vilimaitė
- Vydūnas
- Žilinskaitė
- Žlabys-Žengė
- Žukauskas
- Achmatova
- Apolineras
- Beketas
- Bodleras
- Borchesas
- Brodskis
- Džoisas
- Hesė
- Kafka
- Kamiu
- Kavafis
- Levis
- Mandelštamas
- Marinetis
- Pasternakas
- Prustas
- Rilkė
- Skujeniekas
- Šimborska
- Verlenas
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Mikuta
Algimantas Mikuta gimė 1943 m. gegužės 13 d. Mažeikiuose, 1960–1964 m. studijavo Kauno politechnikos institute, 1964–1965 m. dirbo Kazachijos statybų mechaninėse dirbtuvėse.
Pirmuose eilėraščių rinkiniuose Gėlės braižykloje (1962), Spektras (1965) atsiveria septintojo dešimtmečių atlydžio iliuzijų kupinas pasaulis ir jo atstovas – veržlus, entuziastingas, romantiškas jaunuolis. Nors jaunatviškas optimizmas buvo to meto ideologija, tačiau ir šiandien savaip įdomūs į poeziją įtraukti nauji objektai ir temos: kelionės po tolimą Sibirą, naujasis pasaulis, naujas gyvenimo tempas (eil.), statybos, įvairios naujos profesijos, realistinis piešinys ir avangardo tradicijos tęsimas (kūniškumas, kasdienė kalba, urbanizacija).
„Algimantas Mikuta atėjo kiek iš kito, mūsų poezijai neįprasto pasaulio, kuris su lyrika mažai kuo susisiekdavo. Tam pasauly gyvena braižytojai, statybininkės mergaitės, boksininkai, skaičiai, motorai, tie patys džiazistai, ten yra šokių salės ir bufetai – visa tai sudarė realybę, kėlė pergyvenimus ir pasitikėjimą – juk jie, tie visi tolimų reisų šoferiai, tiltų statytojai, romantiškų profesijų draugai užstos jį ne kaip poetą, o kaip tos laisvos ir padorios gyvenimo bohemos dalyvį....“ (M. Martinaitis)
Keliavimas po tuometinę Sovietų Sąjungą, karjeros, materialinių gėrybių ignoravimas buvo savotiškas protestas prieš vyresniąją kartą, miesčionišką ramybę ir gyvenimo sotumą bei sąstingį, ir tam tikra prasme priminė JAV vykusį hipių ir bytnikų judėjimą. Eilėraštis „Kelyje“ atkartoja bytnikų „biblijos“ Jacko Kerouaco (Džeko Keruako) romano Kelyje pavadinimą ir išreiškia panašią kelionių aistros dvasią, o eilėraštyje „Alsuoti“ maome 60-ųjų metų gyvenimo, gybybės, kūniškumo, materialumo džiaugsmą, gyvenimo juslumą, pokarinę depresiją pakeitusį norą gyventi, alsuoti.
Aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje atlydžio otmimizmas, jaunatviškos iliuzijos išskisklaido ir A. Mikuta pasuka į refleksyvią lyriką, o šį posūkį ženklino ciklas „Gelmių žuvys“. Reiklus poezijos vertintojas Sigitas Geda rašė: „Beveik iki poemėlės „Gelmių žuvys“ (1966) A. Mikutos poezija remiasi tolumų entuziazmu: eiti, važiuoti, dainuoti, statyti. „Gelmių žuvyse“ pasigirsta jau ir kitų balsų – pasaulis skaudus ir tragiškas. [...] Šiuo laikotarpiu ima ryškėti tikroji Mikutos poezija, pagrįsta kontrastų gretinimu, disonansais. Kas buvo tik deklaruojama, išsakoma vienaplane kalba, dabar virsta šiokiu tokiu metodu, estetika.“
Mikuta ir Nepriklausomybės laikais išlieka maištingas, nesitaikstantis su pilkumu, minios diktatu, naujomis visuomenės taisyklėmis (eil. „Mandagus žmogelis“, „Šeško šokis“). Jo eilėraštis, paremtas aforimu, paradoksu, disonansu, neprarado kritiškumo ir ironijos.
Rimantas Kmita