Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Keturi vėjai

„Keturių vėjų“ manifestas (1922) ženklina vieną gaiviausių literatūrinių sąjūdžių XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūroje. Svarbiausius impulsus gavę iš rusų ir vokiečių avangardo, keturvėjininkai, kaip ir daugelis kitų to meto Vidurio ir Rytų Europos meninių sambūrių, kūryboje jungia kelių krypčių – futurizmo, ekspresionizmo, dadaizmo – elementus. Keturvėjininkų idėjinis vadas, organizatorius ir talentingiausias rašytojas buvo Kazys Binkis; grupei įvairiu laiku priklausė Juozas Petrėnas (Petras Tarulis), , , , , Juozas Žlabys-Žengė, Butkų Juzė ir kiti. Šalia poezijos ir prozos, novatoriško Keturių vėjų žurnalo leidybos svarbus grupės laimėjimas buvo naujo rašytojo tipo – šiuolaikiško, bohemiško, maištingo, gebančio patraukti auditorijos dėmesį – suformavimas.
„Keturių vėjų“ manifestas pradžioje atiduoda duoklę avangardizmo „bendrai vietai“ – naujo meno ir naujo pasaulio išaukštinimui, neužmirštama ir techninė civilizacija (dinamos, prožektoriai). Tačiau įvardyta naujumo ir jaunystės priešprieša – merkantilizmas ir apatiška dvasinė būsena, reiškiama Binkio pamėgtais senatvės ir miego įvaizdžiais, primena kiek senesnę, romantinę jauno menininko ir idealus išdavusio buržua opoziciją. Reikalavimas kurti „naujosios būties naująjį mitą“ nėra abstraktus, jis turi ir regioninę (Baltija), ir lokalinę plotmę – neseniai iškovota Lietuvos Nepriklausomybė (neatsitiktinai manifestas paviešinamas vasario 16-ąją). Kita vertus, politinio angažavimosi, ideologinio žargono manifeste nerasi, ir tai būdinga daugumos keturvėjininkų laikysenai (nors didžioji dalis jų buvo kairiųjų pažiūrų). Be to, lyginant su italo Filipo Tomazo Marinečio (Filippo Tommaso Marinetti) Futurizmo manifestu (1909), akivaizdžiai matyti, kad keturvėjininkai neatmeta kultūrinės tradicijos – ir pasaulinės (minimi Betliejus, Beatričė), ir gimtosios. Kategoriškus italų futuristo šūkius jie linkę pakeisti senų simbolių perprasminimu su juntama komiška gaidele (Beatričė prieš keturvėjišką veidrodį gydo „savo veido intapus“ ir kt.)
Trečiajam dešimtmečiui einant į pabaigą, keturvėjininkai išsiskirstė, tačiau jų veikla paklojo pamatus vėlesnėms Pirmosios Respublikos meninėms grupėms: „Pjūviui“ (orig. „Piūvis“), „Granitui“, net dailininkų grupei „Ars“, ypač stipriai paveikė apie Trečio fronto žurnalą susibūrusius rašytojus.
Standartinis priekaištas keturvėjininkams – jie užsimojo daugiau nei ištesėjo. Tačiau šiuo atveju svarbesnis ne puslapių skaičius, o alternatyvos sukūrimas. Prie moderniąja klasika tapusios Binkio lyrikos, prie kitų keturvėjininkų tekstų bus sugrįžtama nesitenkinant formalizuotu, sustingusiu, pernelyg diplomatišku literatūros ir kultūros gyvenimu.

Literatūra

Keturi vėjai

Ar žinote, kad...