Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Ankstyvasis modernizmas
- Nepriklausomos Lietuvos literatūra
- Katastrofų literatūra
- Sovietmečio literatūra
- Išeivijos literatūra
- Aistis
- Aputis
- Babickaitė
- Baliukevičius-Dzūkas
- Baliukonė
- Baltrušaitis
- Baltušis
- Binkis
- Bložė
- Boruta
- Bradūnas
- Brazdžionis
- Būga
- Cvirka
- Čigriejus
- Čiurlionienė
- Čiurlionis
- Degutytė
- Geda
- Gimbutienė
- Girnius
- Granauskas
- Greimas
- Grinkevičiūtė
- Grušas
- Gutauskas
- Herbačiauskas
- Jonauskas
- Juškaitis
- Katiliškis
- Kaupas
- Kavolis
- Keturi vėjai
- Kondrotas
- Krivickas
- Kulbakas
- Liūnė Sutema
- Lukša-Daumantas
- Lukšienė
- Maceina
- Mackus
- Mačernis
- Mačiūnas
- Maldonis
- Marcinkevičius
- Martinaitis
- Mekas
- Meras
- Mieželaitis
- Mikelinskas
- Mikuta
- Milašius
- Miliauskaitė
- Milošas
- Mykolaitis-Putinas
- Miškinis
- Morkūnas
- Nėris
- Nyka-Niliūnas
- Ostrauskas
- Pūkelevičiūtė
- Radauskas
- Radzevičius
- Riomeris
- Sadūnaitė
- Saja
- Savickis
- Simonaitytė
- Sirijos Gira
- Sruoga
- Strielkūnas
- Suckeveris
- Šalkauskis
- Šaltenis
- Šatrijos Ragana
- Šeinius
- Šimaitė
- Šimkus
- Širvys
- Škėma
- Tarulis
- Tysliava
- Vaičiulaitis
- Vaičiūnaitė
- Venclova
- Vilimaitė
- Vydūnas
- Žilinskaitė
- Žlabys-Žengė
- Žukauskas
- Achmatova
- Apolineras
- Beketas
- Bodleras
- Borchesas
- Brodskis
- Džoisas
- Hesė
- Kafka
- Kamiu
- Kavafis
- Levis
- Mandelštamas
- Marinetis
- Pasternakas
- Prustas
- Rilkė
- Skujeniekas
- Šimborska
- Verlenas
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Tarulis
Petras Tarulis – prozininkas, žurnalistas ir leidėjas Petras Tarulis (tikr. Juozas Petrėnas) gimė 1896 m. Utenos raj. Gimnaziją Pirmojo pasaulinio karo metais baigė Rusijoje, studijavo literatūrą Lietuvos universitete Kaune, 1926–1927 m. žurnalistiką Paryžiuje. Nepriklausomybės metais redagavo ir leido keletą laikraščių. Domėjosi teatru, vaidino, išleido patarimų knygelę kaimo saviveiklos teatrui. Turėjo gabumų dailei, apipavidalino žurnalą Keturi vėjai ir keletą keturvėjininkų knygų, rengė parodas, buvo artimas dailininkų modernistų sambūriui „Ars“, yra vienas iš jų manifesto bendraautorių. Visgi didžiausias jo įnašas į lietuvių kultūrą sietinas su Keturių vėjų veikla. Kartu su artimiausiu draugu ir bendražygiu Kaziu Binkiu jis suorganizavo šį avangardistinį sąjūdį ir išleido Keturių vėjų pranašą (1922), yra vienas iš manifesto „Žengte marš!“ bendrautorių. 1924–1928 m. redagavo žurnalą Keturi vėjai, čia skelbė savo kūrybą ir propagavo avangardinio meno idėjas. Binkis ieškojo naujų formų poezijoje, o Tarulis – prozoje. Keturių vėjų laikotarpiu jis sukūrė reportažo techniką imituojančią fantasmagorinę, absurdistinę esė Nuovakarių skiauterys (1924) ir išleido avangardinių apsakymų rinkinį Mėlynos kelnės (1927). Pastarajame pasitelkė kinematografinę vaizdavimo techniką, groteską, ekspresyvią leksiką, neįprastą, laužytą sakinių struktūrą ir fragmentišką pasakojimo būdą. Tiek avangardinė Tarulio prozos raiška, tiek jos teigiamos vertybės – vitalizmas, pirmapradis stichiškumas, natūrali prigimtis – darė įspūdį tuometiniam skaitytojui, paveikė jaunesnius rašytojus (P. Cvirką, K. Borutą).
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į JAV. Išeivijoje redagavo lietuvių leidinius, paskelbė keletą apybraižų. Pabėgėlių stovykloje sukurti Žirgeliai padebesiais (1948) labai skiriasi nuo ketruvėjiškosios Tarulio prozos, šis apysakų rinkinys pratęsia realistinės prozos tradiciją, išsiskiria nebent pastabumu, lėtu paskojimo tempu, žodinga kalba. Nuotykių romanas Vilniaus rūbas (1965) yra bene silpniausias iš Tarulio kūrinių, čia ištęstai ir monotoniškai pasakojama apie avantiūristą, kuris pralobo lengvatikiams pardavinėdamas neva stebuklingą palaiminimą teikiančio šv. Stanistovo statulos apsiausto skiautes.
Rašytojas mirė 1980 m. Niujorke, urna su palaikais palaidota Petrašiūnų kapinėse, Kaune.
Viktorija Šeina